Trumpai apie Lietuvos Helsinkio grupę:

1975 m. rugpjūčio 1 d. Helsinkyje buvo pasirašytas Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamasis Aktas, vėliau suteikęs dideles opozicinės veiklos galimybes Sovietų Sąjungos disidentams. Šį baigiamąjį konferencijos dokumentą pasirašė 35 valstybių atstovai – JAV, Kanados ir beveik visų Europos šalių, išskyrus Albaniją. Baigiamojo Akto nutarimai buvo susiję su Europos saugumo, bendradarbiavimo ekonomikos, mokslo, technologijų, aplinkos apsaugos srityse klausimais. Trečioje nutarimų dalyje buvo aptartas valstybių bendradarbiavimas humanitarinėse srityse. Būtent prie šios dalies priskiriama ir žmogaus teisių priežiūra. Paskutinėje Helsinkio pasitarimo Baigiamojo Akto dalyje buvo numatyta periodiškai šaukti konferencijas, tikrinančias Helsinkio susitarimų vykdymą. Sovietų Sąjungai šis ir kiti tarptautiniai susitarimai, susiję su žmogaus teisių apsauga, virto formaliais niekuo neįpareigojančiais dokumentais

Disidentinis judėjimas, kaip tam tikra pasipriešinimo sovietiniam režimui forma, pagrįsta žmogaus teisių ir laisvių ideologija, susiformavo septintojo dešimtmečio viduryje Rusijoje. Disidentų veiklos, kaip tam tikros pasipriešinimo formos, būdingiausi bruožai – atvirumas, viešumas (ne pogrindinė veikla), veikimas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės normų. Tai taikūs protestai, dažniausiai – taikios demonstracijos (Lietuvoje retos), arba atvirų pareiškimų rašymas sovietų valdžios atstovams ir tarptautinėms organizacijoms (pvz., JTO).

Viešų draugijų, pavadintų Helsinkio grupėmis, idėja kilo A. Sacharovo aplinkoje, Maskvoje. Šios grupės turėjo tirti 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamojo akto, pasirašyto Helsinkyje, nutarimų pažeidimus ir informuoti apie juos pasaulio visuomenę, taip pat šį dokumentą pasirašiusių šalių vyriausybes. Pirmoji tokia grupė ir susikūrė Maskvoje 1976 m. gegužės 12 d., jai ėmėsi vadovauti aktyvus Rusijos disidentinio sąjūdžio atstovas J. Orlovas. Tais pačiais metais Maskvos grupės pavyzdžiu įsikūrė Ukrainos, Lietuvos, o 1977 m. – Armėnijos Helsinkio grupės.

Oficialiai lietuvių Helsinkio grupė vadinosi „Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė“. Jos nariai steigėjai buvo politinis kalinys Viktoras Petkus, kunigas Karolis Garuckas, fizikas Eitanas Finkelšteinas, poetė, pedagogė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė ir poetas, vertėjas Tomas Venclova.

Pirmieji grupės dokumentai buvo paskelbti 1976 m. gruodžio 1 d. Maskvoje, J. Orlovo bute, rusų disidentų suorganizuotoje neoficialioje spaudos konferencijoje užsienio žurnalistams. Šiame susitikime pirmą kartą oficialiai paskelbtas LHG susikūrimo manifestas. Dokumente pabrėžiama, kad susikūrusi grupė „kreips didžiausią dėmesį į Helsinkio susitarimų humanitarinius paragrafus, liečiančius sąžinės, religijų, minties ir įsitikinimų laisvę, taip pat žmogiškųjų kontaktų (šeimų susijungimo, giminių lankymo) laisvę“. Manifeste atkreiptas dėmesys ne tik į žmogaus teisių pažeidimus, bet ir į patį Lietuvos okupacijos faktą:

„Mes tikimės, kad šalys […] atsižvelgs į tai, jog dabartinį Lietuvos statusą nulėmė TSRS kariuomenės įėjimas į jos teritoriją 1940 metų birželio 15 dieną“.

Lietuvos Helsinkio grupės tiesioginė užduotis buvo registruoti žmogaus teisių pažeidimus ir platinti šią informaciją. Viktoro Petkaus paskaičiavimu, nuo įsikūrimo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo LHG turėjo 41 oficialiai įstojusį narį, o sudėjus kartu su neįstojusiais oficialiai, bet pasirašiusius grupės dokumentus, suskaičiuotume 125 LHG aktyvistus.

Parengė Birutė Vagrienė

                                                                                                                           

Skip to content