Antoni ir Stanislawa Kiakszto

Antoni Izydor Kiakszto (1884–1960 kartu su žmona Stanislawa Kiaksztowa (1884?–1941) inicijavo namo Uosto (ul. Portowo) gatvėje statybas ir buvo pirmieji jo gyventojai bei savininkai. Pats A. Kiakszto savo trumpą autobiografiją paliko 1937 m. rašytame prašyme leisti statyti vienbutį namą: „Gimiau Minske 1884 metais, tėvas Feliksas, motina Bronislava iš Tanajewskių. Brolių neturiu, turiu vieną seserį. Esu vedęs. Esu Antakalnio Karo ligoninės komendantas, laipsnis – pulkininkas.

Vienintėlė išlikusi Antoni Kiakszto fotografija. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka.

1909 m. baigė studijas Maskvoje, įgijo chirururgo specialybę. 1933–34 akademinių metų Vilniaus Stepono Batoro sudėties knygoje taip pat regima jo pavardė. Vėliau Chirurgijos klinikoje (Karo ligoninė Antakalnyje) dirbo asistentu. 

A. Kiakszto buvo susituokęs su advokate Stanislawa Kiaksztowa, kuri buvo įžymi to meto advokatė. S. Kiaksztowa advokatės praktika vertėsi nuo 1932 m., taip pat dirbo Vilniaus miesto apeliaciniame teisme. Aktyvią advokatės veiklą įrodo net 74 išlikusios teisminės bylos. Jų iniciatyva ir lėšomis 1938 m. Uosto gatvėje buvo pastatyta tarpukario vila, gavusi  22 numerį, tačiau šeimai neteko ilgai gyventi naujajame būste. 

1940 m. A. Kiakszto buvo areštuotas už antisovietinę veiklą. Kratos namuose metu rasti brangaus metalo šaukštai, lenkiška valiuta, medaliai su baltu ereliu, Lenkijos garbės kryžius su užrašu RzP, medalis ,,Polska swemu obroncą“ (,,Lenkija savo gynėjui“). Gydytojas buvo nuteistas ir ištremtas į SSRS gilumą. Jo ,,buržuazinė“ praeitis – daktaras gimė tarnautojo šeimoje, imperiniu laikotarpiu turėjo armijos kapitono ir dvaro patarėjo rangą, lenkmečiu tapo pulkininku, 1929 m. lankėsi Paryžiuje, 1931 m. Londone Gydytojų chirurgų suvažiavimuose, karo metais kurį laiką gyveno Jogailos g. 7 namo 5 bute – apsunkino bylos eigą. Šių įrodymų pakako, kad gydytojui būtų paskirta bausmės atlikimo vieta Sibire, tačiau ,,nusikaltėlis“ sugebėjo pabėgti iš traukinio vagono, judėjusio į Rytus, grįžo namo ir įsidarbino Vilniaus I – os poliklinikos vedėju.

1943 m. rugsėjį A. Kiakszto nacių valdžios paskirtas dirbti Alytaus sovietinių karo belaisvių stovykloje, vėliau tapo šios ligoninės vedėju. 1944 m. dirbo Raudonajame Kryžiuje, tačiau į miestą grįžus sovietams, A. Kiakszto vėl pateko į KGB tardymo suolą, kur sugebėjo įrodyti savo nekaltumą ir, atsižvelgus į jo amžių ir sveikatos būklę bei įrodymų nepakankamumą, 1945 gegužės 4 d. buvo paleistas. 

Nacių okupacijos metais vienintelis A. Kiakszto sūnus Eugenijus, gimęs 1922 m., buvo mobilizuotas į III Reicho kariuomenę ir ilgai buvo manoma, kad jis dingęs be žinios. A. Kiakszto pateko į gen. Anderso kariuomenę, kurioje iš Gardino ir Vilniaus karo ligoninių gydytojų, kurių buvo 35, karą išgyveno tik keturi, tarp jų ir A. Kiakszto. 1948 metų Lenkijos Respublikos gydytojų sąraše randamas chirurgas A. Kiakszto, gyvenantis Ožarowe prie Varšuvos, Mickevičiaus g. 14-9[60]. Lenkijos nekrologų duomenų bazėje pažymėta ir gydytojo mirties data –1960–05 –19Detalesnių žinių apie S. Kiaksztowos gyvenimą išlikę nėra. Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios (Saulės) kapinių palaidojimų sąraše pažymima, kad Kiaksztowa Stanisława, advokatė , mirė 1941 metų liepos 7 d. Vadinasi, niekada nesusitiko savo vyro, kuris jos mirties dieną buvo kažkur SSRS gilumoje arba kalėjime.

Skip to content