Venclovų namai-muziejus įsikūręs Tauro kalno papėdėje, Pamėnkalnio gatvės 34 name. Ši dviaukštė vila – vertingas Vilniaus tarpukario racionalizmo architektūros pavyzdys. 1938 metais pastatyta vila priklausė Antakalnio karo ligoninės komendanto, chirurgo Antoni Kiakszto ir jo žmonos Stanislawos Kiaksztowos iniciatyva. Nuo 1939 iki 1941 metų čia kambarį nuomojosi žymus lenkų rašytojas Leopoldas Tyrmandas (1920–1985), jo kriminalinis romanas „Piktasis“ (Zły, 1955) Lenkijoje iki šių laikų išlieka viena populiariausių knygų. 1946–1971 metais šiame name gyveno rašytojas Antanas Venclova su šeima, kurį laiką čia taip buvo įsikūrusi ir sovietinės Lietuvos politinio veikėjo Felikso Bieliausko šeima. Vėlesniais metais viloje veikė Vilniaus rašytojų muziejus. Šiomis dienomis pastatę įsikūrę trys institucijos: Vilniaus etninės kultūros centras, Vilniaus memorialinių muziejų-direkcija ir Venclovų namai-muziejus. 

Namas „pakibęs“ ant unikalaus reljefo: tašytų akmenų atraminės sienelės tvirtina statų šlaitą, į kurį kopiama siaurais laiptais. Į gatvę žvelgiantis namo fasadas svetingai pasitinka lenktais laiptais su balkonėliu prie įėjimo. Medinis interjero sienų dekoras ir masyvi medinė laiptinė, teracinės palangės, virtuvėje – autentiška koklinė krosnis mena daugeliui vilniečių mažai pažįstamą Vilniaus istorijos tarpsnį, kai Vilnius buvo Lenkijos valstybės dalis

Istorija

Pirmą kartą namo idėja rašytiniuose šaltiniuose paminima dar 1936 metų liepos 4 d., advokatei Stanislawai Kiaksztowai pateikus prašymą Vilniaus Magistrato techniniam skyriui. Jame rašoma: „Ketinu pirkti sklypą Vilniuje, Uosto g. 22, prašau mane informuoti, ar galėsiu pasistatyti apie 30 metrų nuo Uosto g. atskirai stovintį mūrinį namelį, paliekant vietos ateityje šalia statyti daugiabutį mūrinį namą. Prašau atsakyti skubiai“. Vilniaus miesto magistratas greitai išdavė leidimą, tačiau su sąlyga: dėl sudėtingo sklypo paviršiaus namo projektas privalėjo būti suderintas su Urbanistiniu skyriumi. 

Gavus teigiamą atsakymą iš Vilniaus Magistrato techninio skyriaus namo projektavimo ir statybos ėmėsi inžinieriai-architektai Jan Borowski ir Izak Smorgonski. 1937 metų birželio 22 dienos rašte pažymima, kad nuo tos datos namo statybos priežiūrai vadovauja Jan Borowski. Namo statybos užtruko tik metus, pirmas aukštas pradėtas naudoti jau 1938 m. rugpjūčio 24 d. 

Nors namo projektas buvo aptartas su Urbanistiniu skyriumi, nepavyko išvengti nemalonių netikėtumų: pastačius namą, pradėjo slinkti kalno šlaitas. Šlaitas buvo sutvirtintas masyviu akmens mūru, kuris tvirtai įsirėžia į Tauro kalno reljefą. Siekiant sutvirtinti šlaitą taip pat buvo suformuotos ir medžiais apželdintos terasos. Mūriniai laiptai pastatyti tik gerokai po karo. Iki tol prie įėjimo vedė tik paprastas grunto takas, kuris sukeldavo nemažai problemų čia gyvenusiems žmonėms. Laiptai galiausiai buvo įrengti po to, kai vienas gyventojas lipdamas taku paslydo ir susilaužė ranką. 

1940 metais vilos savininkas Antoni Kiakszto pateko į NKVD kalėjimą, o jo namas tapo sovietinės valdžios nuosavybe. Kurį laiką po vyro suėmimo jo žmona Stanislawa Kiaksztowa viloje nuomojo kambarius, jai padėjo motina ir sūnus. Kai kurios gyventojų pavardės žinomos iš to meto prisiminimų. Šiame name gyveno tuometinio Vilniaus dramos teatro režisierius Romualdas Juknevičius, aktorius Juozas Siparis, jaunas lenkų žurnalistas Leopoldas Tyrmandas, vėliau tapęs žinomu rašytoju. 

L. Zawisza, 1966 m. emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, prisiminimuose rašė: „Pastatas stovėjo pakilumoje, prie gana reprezentacinės gatvės, pilnos advokatų, gydytojų, direktorių namų. Netoliese gyveno Milošai. Name buvo daug gyventojų. Savininkas daktaras pulkininkas Antoni Kiakszto buvo Lukiškių kalėjime. Šeimininkavo jo žmona, jai padėjo motina ir sūnus. Pirmajame aukšte gyveno lenkų aktoriai ir lietuvių teatro direktorius Siparis. Antrajame buvo 4 miegamieji ir vonia. Du miegamuosius užėmė kitas direktorius – Lietuvos valstybinio teatro direktorius Juknevičius. Abiejų direktorių politinės pažiūros skyrėsi pirmojo aukšto gyventojas buvo nusiteikęs provokiškai, o antrojo buvo sovietų valdžios gerbėjas. Likusiuose dviejuose kambariuose gyveno Zawisza, o paskutiniame, koridoriaus gale – Liolekas (L. Tyrmandas) ir Kolia Martynenko, rusas be valstybės“ .

Dar po kelerių metų, laikantis sovietinės sutankinimo politikos, elegantiška vila buvo padalyta į du butus. 1946 m. šio namo pirmame aukšte sovietų valdžia suteikė butą rašytojui Antanui Venclovai, čia užaugo jo sūnus Tomas Venclova, tapęs vienu žymiausių šių laikų Lietuvos poetų, vertėjų ir literatūros mokslininkų. Antrame namo aukšte gyveno sovietinės Lietuvos politinis veikėjas Feliksas Bieliauskas su šeima. 

Architektūra 

1919 metais Vilniui tapus Lenkijos rytų periferijos miestu, jo ekonominis, socialinis ir kultūrinis gyvenimas neprilygo tam, kuris vyko valstybės sostinėje ar Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune. Nenuostabu, kad tarpukariu plėtotas kaunietiškas ir vilnietiškas modernizmas stipriai skiriasi. Kaunietiška modernizmo linija žengė tautiškumo ir išskirtinumo keliu, o negausi, bet kokybiška Vilniaus tarpukario architektūra sekė bendraeuropinėmis idėjomis, kurios buvo skleidžiamos per Lenkijos architektūros mokyklą. Vilniaus modernizmo pavyzdžiai su politine valdžia atėjo iš Lenkijos, todėl pastatams naudotos apdailos medžiagos ir architektūrinės detalės šiandienos Lietuvos miestų kontekste lemia išskirtinį, tik tarpukario Vilniuje pasireiškusį modernizmo architektūros pobūdį.

Pamėnkalnio g. 34 stūksantis namas –  vertingas tarpukario Vilniaus modernistinės architektūros pavyzdys. Nors tarpukariu Vilniuje gausėjo daugiabučių, kurie gana gausiai juosia Pamėnkalnio gatvę, šeimos namas ar vila išliko vienu svarbiausių gyvenamosios architektūros funkcinių tipų. Šioje miesto viloje įgyvendinta laisva pastumtų dalių kompozicija, t.y. pabrėžtas aiškus pastato tūris, reprezentacinės pastato dalys yra ištraukiamos į išorę, formuojamos terasos. Tokiu būdu pastato tūris įgauna subtilų suskaidymą aukštesniais ir žemesniais elementais. Formos lakoniškos, geometriškai nesudėtingai suskaidytos, konstruktyvios. Fasado kompozicija asimetriška. Įdomiausias elementas – į priekį ištraukta namo dalis suapvalintu kampu. Šalia jos sklandžiai įkomponuotas erdvus prieangis-terasa, kurios gilumoje yra pagrindinis įėjimas. Pastato planas gerai apgalvotas, racionalus.Kiakszto šeimos vila pasižymėjo patogumais ir rafinuotumu, ąžuolinės parketlentės, kuriomis užklota 240 kv. m. grindinio, siųstos net iš Lvovo įmonės ,,Parkiet“ .Pastato architektūroje regimas patyrusių architektų-inžinierių – Jan Borowski ir Izak Smorgonski – braižas. Jie taip pat suprojektavo gretimame sklype stovintį panašios stilistikos Annors Hansenowos ir Stanislawo Baginskio daugiabutį nuomojamąjį namą, kuriame daugiausiai gyveno Stepono Batoro universiteto dėstytojai. Po karo dauguma jų pasitraukė į Torūnę. Jan Borowski darbų spektras platus ir pažįstamas dažnam. Jis vadovavo Gedimino pilies bokšto atstatymui, ėmėsi Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios interjero restauravimo darbų. 1934 metais pradėjo įgyvendinti Aušros vartų tyrimo ir konservavimo darbus, ėmėsi Šv. Jonų bažnyčios varpinės remontas, tyrė, rengė konservavimo, restauravimo, vėliau ir atstatymo projektus bei vadovavo visiems tvarkybos darbams Trakų salos pilyje. yra suprojektavęs bažnyčias Rūdiškėse, Alionyse, Švenčionėliuose, Pabarėje, Jašiūnuose, Naujojoje Vilnioje bei dabartinėje Baltarusijoje. J. Borowski suprojektavo 1938 m. Vilniuje pastatytą, dabartinėje Konstantino Kalinausko g. 3 stovintį pastatą.

Skip to content