Vilniaus vardai

Susitikimas su išskirtinėmis asmenybėmis – jūsų namuose. Trijų virtualių pasakojimų cikle pristatomi trys maištaujantys literatai: Natalija Gorbanevskaja, Pranas Ancevičius ir Josifas Brodskis. Kiekvieno protestas – kitoks, pastatęs juos net į skirtingas barikadų puses. Jų gyvenimus, kūrybą ir pasirinkimus prof. Tomas Venclova aptaria ne tik kaip intelektualas, bet ir kaip buvęs disidentas.


NATALIJA GORBANEVSKAJA

PIRMASIS PASAKOJIMAS skiriamas Natalijai Gorbanevskajai (1936-2013) – „šizofrenikei be simptomų”. Būtent taip nenuilstanti žmogaus teisių aktyvistė ir poetė diagnozuota sovietmečiu.Natalija Gorbanevskaja buvo viena aktyviausių buvusios Sovietų Sąjungos disidenčių: kartu su bendraminčiais leido pogrindinį žurnalą „Einamųjų įvykių kronika“ (Хроника текущих событий), 1968 metais išėjo į Raudonąją aikštę protestuoti prieš brutalų Prahos pavasario įvykių malšinimą. Glėbyje laikė savo trijų mėnesių sūnelį, todėl, kitaip nei likusieji septyni protestuotojai, nebuvo iškart suimta ir sugebėjo perduoti žinią užsienio žiniasklaidai. 1971-1972 m. Gorbanevskaja buvo uždaryta į psichiatrijos ligoninę. 1975 m. emigravo ir iki mirties gyveno Paryžiuje. Tai – tik maža dalis jos neeilinio gyvenimo. Apie jį daugiau papasakos poetės bičiulis prof. Tomas Venclova.

Gorbanevskajos disidentinė šlovė kiek pritemdo poetinę, tačiau ji teisėtai laikoma viena įžymiausių pastarojo meto Rusijos lyrikių. Jos muzikalios, dažnai tragiškos eilės Vakaruose leidžiamos nuo 1969 m., tėvynėje nuo 1990 metų. Gorbanevskaja ne kartą lankėsi Vilniuje, artimai bendradarbiavo su Lietuvos disidentais, yra vertusi lietuvių poezijos. Vilniui skirtas jos žinomas eilėraštis „Kaip laisvai alsuoja Vilnius ant kalvų” (Как вольно дышит Вильна по холмам)”

Tomas Venclova „Vilniaus vardai”

PRANAS ANCEVIČIUS

Antrasis pasakojimas skiriamas Pranui Ancevičiui (1905-1964) – žurnalistui, politiniui veikėjui ir literatūros kritikui. Nors ir būdamas marksistas (o galbūt kaip tik dėl to), Ancevičius buvo aistringas antikomunistas, o jo gyvenimas tartum meistriškai susuktas detektyvas įsirašo į Lietuvos kultūros istoriją kaip pražiūrėtas puslapis.Jaunystėje anksti įsitraukė į kairiųjų grupeles ir dalyvavo 1927 metų puče prieš Smetonos režimą. Po jo suimtas ir kalintas Varnių koncentracijos stovykloje. Visgi su Vaižganto pagalba jam pavyko pabėgti į Lenkiją – tiksliau, į Vilnių.

Čia jis įstojo į Vilniaus universiteto teisės fakultetą. Jo bendramoksliu ir vienu artimiausių draugų tapo Czesław‘as Miłosz‘as, vadinęs Ancevičių lietuviška pravarde „Draugas“. Vilniuje prisidėjo prie socialdemokratinio laikraščio „Pirmyn!“ redagavimo ir veiklos, užsiėmė vertimais, apsigynė daktaro disertaciją tema: „Stalininė valstybės koncepcija sovietinių socialistinių respublikų sąjungos režimo evoliucijos fone“. Tuo metu ši disertacija nepaplito, bet leidėjai, perspausdinę knygą 2001 metais, linkę ją priskirti pasaulinės sovietologijos klasikai.Karo pradžioje dirbo laikraščio „Lietuvos žinios“ korespondentu Varšuvoje, o vėliau Berlyne. Čia užsimezgė ir pažintis su Kaziu Škirpa. Nuo tol Ancevičiaus gyvenimo istorija tampa dar sudėtingesnė, tiesiog avantiūristiška – įtarinėjamas šnipinėjimu tiek sovietams, tiek naciams, dirba ir filosofijos mokytoju, ir advokatu. Po karo galiausiai pasitraukia į Kanadą ir tampa paprastu fabriko darbininku. Daugiau apie šios spalvingos asmenybės gyvenimą ir darbus papasakos prof. Tomas Venclova.

Czesław‘as Miłosz‘as ir Pranas Ancevičius ne tik kartu studijavo teisę Vilniaus universitete, bet ir dalinosi studentiška kasdienybe naujajame akademiniame bendrabutyje Taurakalnio gatvėje (dab. Tauro g. 5). Miłosz‘o atsiminimai apie tuos laikus idiliški: „kartu šlovinome primityviuosius gyvenimo malonumus. Kaldavome, rengdamiesi dalykų, kurie šiandien man atrodo visiškai pamišėliški, egzaminams, paskui – dušas šalimais koridoriuje, o ten – mudviejų laukiniai staugsmai ir dainos“.Šis bendrabutis baigtas statyti 1932 metais yra vienas iš nedaugelio lenkiškojo modernizmo pastatų Vilniuje (kaip ir Venclovų namų-muziejaus pastatas). Anna Jędrychowska jį prisimena kaip nušviestą saulės, spindinčiais didelių langų stiklais, salėse ir skaityklose stovinčiais lengvais moderniais krėslais. Tačiau šiandien jis – apšiuręs, o šoninius fasadus darko stilistinė kakafonija. Visgi apleistumas gali ir apsaugoti. Bendrabutyje iki šių dienų išlikę autentiški mediniai langai su metaliniais varstymo mechanizmais, kuriais žavėjosi Jędrychowska. Spėjame, jog durys vedančios į dušus, kuriuose kadaise skambėjo Ancevičiaus ir Miłosz‘o „laukiniai staugsimai ir dainos“, galimai liko nekeistos nuo bendrabučio įkūrimo laikų.

Prano Ancevičiaus reportažai ir atsiminimai apie karo pradžią Lenkijoje paremti ne tik asmenine patirtimi bombarduojamame, artilerijos apšaudomame ir apsuptame mieste. Niūrų Lenkijos valstybės žlugimo vaizdą P. Ancevičiui leido suvokti pažintys su aukštais to meto Lenkijos politikais ir visuomenės veikėjais. Ištraukas iš P. Ancevičiaus prisiminimų ir reportažų rinkinio „Varšuva – Vilnius: 1939 ruduo“ parinko prof. Tomas Venclova. Skaito Augustas Sireikis

Josifas Brodskis

Susiję įrašai

guest
0 Comments
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus
Skip to content