Kas sieja Palangą ir Mongoliją?

Barono Ungern von Sterbergo medžioklės namelis

Viena iš gatvelių, kertančių Birutės alėją, pavadinta škotų diplomato J. Simpsono vardu, kurio dėka 1921 m. Lietuvai buvo perduota Palanga ir pajūrio ruožas iki Šventosios. Pakeliui link A. Mončio namų-muziejaus, dešinėje gatvės pusėje, stovi puošnus medinis kurortinio stiliaus vasarnamis, pastatytas XIX-XX amžių sandūroje. Tai barono Ungern von Sternbergo medžioklės namelis. Kaip savo knygoje rašo mokslininkė Solveiga Daugirdaitė, „per namo istoriją būtų galima rašyti XX a. Lietuvos istoriją“.Pasakų namelis slepia jame gyvenusių žmonių istorijas ir likimų vingius, nusidriekusius iki pat Mongolijos.

J. Simpsono g. 19, Palanga

Pastatas barono Ungerno šeimai priklausė iki 1938 m., kol jį su sklypo dalimi nupirko Gabrielius Milašius. Naujasis savininkas namą rekonstravo – iki tol pastatas buvo be verandų, raudonų čerpių stogu. 1939 m. pastato šeimininkas su Palangoje esančios lentpjūvės (buvusios Vytauto ir Žvejų gatvių kampe) savininko A. Tamašausko pagalba įrengė verandas iš trijų pastato pusių ir papuošė jas medžio raižiniais. Manoma, kad tuomet ir pastato interjeras papuoštas medžiu. Projektui vadovavo tuo metu Palangos miesto vyr. architekto pareigas ėjęs Vadimas Lvovas.


Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ryšininkas Gabrielius Milašius 1945 m. nuteisiamas mirties bausme (pakeista kalėjimu) konfiskuojant turtą.
Po Antrojo pasaulinio karo pastate buvo įsikūrę kariškiai. 1957 m. vasarnamį įsigijo ir iki 1970-ųjų jame atostogaudavo Venclovų šeima. Tomas Venclova knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą“ prisimena:
„Vasaras paprastai leisdavome Palangoje. Ten rinkdavosi prieškario, taip pat pokario elitas, lankosi ir dabartinis. Pradžioje mes ten nuomodavomės butą, bet vėliau tėvas nusipirko kuklų vasarnamį (šiek tiek privačios nuosavybės buvo leidžiama turėti, tik ją reikėjo vadinti ne „privačia“, o „asmenine“). Tai buvo medinis statinys su dideliu bendruoju kambariu, dviem stiklinėmis verandomis, virtuve ir vonios kambariu; prie jo priklausė mažytis žemės sklypelis su obelimi ir viena ar dviem pušimis.“

Dailininko Kazio Abramavičiaus paveikslas „Vasarnamis Palangoje“, 1975 m. Originalas saugomas Venclovų namuose-muziejuje.


1957 m., tais pačiais metais, kai Venclovai įsigijo namelį, G. Milašius grįžo iš tremties į Palangą, sunkiai vertėsi, vienas augino vaikus (žmona, jį suėmus, nušauta.)
Po Nepriklausomybės atkūrimo pastatas grąžintas G. Milašiaus palikuonims, savivaldybei sumokėjus Elizai Venclovienei sumą, už kurią kadaise buvo pirktas.
Šiuo metu namas priklauso Karbauskių šeimai.

Baronas Romanas von Ungern-Sternberg

Baronas Romanas von Ungern-Sternberg (1886-1921), dar žinomas kaip Kruvinasis Baronas, kilęs iš garsios Pabaltijo vokiečių giminės, buvo baltagvardiečių generolas Rusijos pilietiniame kare. Vėliau, vedamas imperinių ambicijų, mėgino atkurti Mongolijos suverenitetą. Savo užmojais šiais laikais lyginamas net su Islamo valstybės ideologais, nors pats buvo priėmęs „taikiausia pasaulio religija“ vadinamą budizmą.

1921 m., vadovaudamas „Azijietiškajai raitajai divizijai” baronas Ungernas išstūmė Kinijos kariuomenės būrius iš Mongolijos ir atkūrė vyriausiojo lamos Bogdo Khano monarchinę valdžią. Bogdo Khanas (1869 –1924) buvo Mongolijos dvasinis lyderis, Tibeto budizmo hierarchijoje trečiasis svarbiausias asmuo po Dalai Lamos ir Pančen Lamos.

Penkis mėnesius trukusio Mongolijos valdymo metu, Ungernas sostinėje Urgoje (dabartiniame Ulan Batore) pagarsėjo žiauriu smurtu ir susidorojimais prieš savo oponentus, ypač bolševikų šalininkus. Tais pačiais metais Ungernas tęsė invaziją į rytų Sibirą, remdamas tariamus antibolševikinius sukilimus ir siekdamas užkirsti kelią Raudonosios armijos partizanų įtakai Mongolijoje. Tačiau po dviejų mėnesių pralaimėjo ir nepraėjus dar mėnesiui Novonikolajevske (dabartiniame Novosibirske) po šešių valandų teismo pripažintas kaltu, o 1921 m. rugsėjo 15 d. sušaudytas


Barono Ungerno vadavietė Ulan Batore

Tomas Venclova, 2011 metų vasarą keliaudamas po Mongoliją, apsilankė barono Ungerno vadavietėje Ulan Batore. Epizodas iš 2011-07-28 Tomo Venclovos dienoraščio:

„Bet apskritai mane domina du dalykai – budistinė kultūra ir XX a. politinė istorija, kuri šiose vietose buvo neįtikėtinai žiauri. Bandau abi pastudijuoti, nors ir atvirkštine tvarka. Taigi vėl vykstu ieškoti barono Ungerno vadavietės (pavyko rasti jos nuotrauką ir apytikres koordinates). Statinį nesunkiai aptinku – jis gana europietiškas, dabar jame karinė ligoninė. Lenkų rašytojas Ossendowskis, kuris buvo avantiūristas kaip ir pats Ungernas ir jį Mongolijoje matė, tvirtino, kad Ungernas gyveno jurtoje, o vadavietę turėjo kitoje vietoje, bet, pirma, Ossendowskiu tikėti nebūtina, antra, tie dalykai galėjo keistis, trečia, tai vis vien kažkur greta. Tolokai nuskrido vokietis iš estiškos Hiumaa salos. Sibire jis kovėsi baltųjų pusėje, užėmęs dalį Mongolijos nutarė atgaivinti Čingischano imperiją ir jos padedamas išvyti iš Maskvos bolševikus, bet Ungernui, deja, nepasisekė – buvo paimtas į nelaisvę ir sušaudytas (Bogdo Khanas liepė visiems mongolams melstis už jo sielą). „Deja“ čia gal ne visai tinkamas žodis: ta spalvingiausioji pilietinio karo figūra garsėjo ekscentriškumu ir beveik beprotišku žiaurumu – kažin ar Ungerno valdžia būtų buvusi geresnė už Lenino ir Dzeržinskio.”

Parengė Justina Juozėnaitė

Šaltiniai:

Susiję įrašai

guest
0 Comments
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus
Skip to content