Keturvėjininkų teismas

Ar teko girdėti apie literatūrinius teismus? Vienas žymiausių įvyko 1927 metais Lietuvos universitete. Teismo suole atsidūrė avangardistai keturvėjininkai. Teisėjai – M. Biržiška, V. Krėvė-Mickevičius, B. Sruoga, Dubas, Augustaitis, J. Tumas-Vaižgantas bei aktyvesnių studentų grupė. Prokuroras rėžė kaltinamąją kalbą:

„[..] atsirado 4 Vėjai“ su obalsiu griaut senąjį atgyvenusį meną ir eiti su tais, kurie dar nepadvėsę. Bet bergždžia yra griauti senąjį meną, kadangi jis pats yra sugriuvęs. Tat prieš miegančius kovoti su tankais esą tuščias darbas. Senieji dainiai apdainavo laisvę, kaipo idealą ir, nepriklausomybę atgavus, jiems neliko apie ką dainuoti. Mūsų keturvėjininkai sutecninę poeziją nedavė menui naujos reikšmės. Aklai atsidavė plakatiškumui, mašinos garbinimui, žodžių ekvilibristikai, kuriems pas mus nėra jokio pamato.“

Gynėjai žinojo ką daro. Atsinešę didžiulį portfelį ir apsikrovę storais tomais knygų ėmė linksniuoti žodžius „materialinis imperializmas ir imperialkaptalizmas“. Teismas reikalavo grįžti prie temos, o advokatas kiekvienam teisėju pareiškė nepasitikėjimą.

Literatūrinio sąjūdžio Keturi vėjai dalyviai 1924 metais: A. Griciaus bute priekyje – V. Kateiva. Antroje eilėje iš kairės: „Eltos” redaktorius Albertas Gerutis, rašytojas Juozas Petrėnas-Tarulis, poetas Kazys Binkis. Trečioje eilėje: aktorius Henrikas Kačinskas, poetas Teofilis Tilvytis, Augustinas Gricius ir žurnalistas Alfonsas Braziulis.
Maironio lietuvių literatūros muziejus, MLLM F 1023, autorius nežinomas.

Teismui net neįpusėjus neapsikentę salę palieka Balys Sruoga ir V. Krėvė-Mickevičius. Visgi teismas pripažino keturvėjininkų naujoviškumo pastangas, bet apkaltino juos bravūra ir šiurkštybėmis.

Iškarpa iš žurnalo „Keturi vėjai”, 1926 Nr. 2.

Skeptišką nuomonę apie jaunesniosios kartos rašytojus keturvėjininkus buvo išsakęs ir Vincas Mykolaitis Putinas: „Yra Kaune būrelis jaunų žmonių, kurie kas antri metai, kai išsipagirioja, tai pamato, kad mūsų gyvenimas yra labai liūdnas ir, kas blogiausia, nuobodus. Tada jie kurį laiką bruzda, bėgioja reikšmingais veidais, posėdžiauja ir nutaria padaryti viešą skandalą. Kadangi jie iš prigimties yra žmonės gabūs, o iš praktikos įgiję plačių mostų, tai skandalas pavyksta pusėtinai. Tuomet, atšventę savo pasisekimą, jie vėl dvejiems metams skęsta į nirvaną, ir niekas nieko apie juos nebegirdi“.

Vincas Mykolaitis-Putinas ir Kazys Binkis Šveicarijoje, apie 1920 m.
Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus, VMPMBM VMP Mp 1862, autorius nežinomas.

Antanas Venclova, nors ir būdamas tos pačios kartos atstovas bei rašytojas siekiantis atnaujinti literatūrinį lauką, visgi irgi kritikavo keturvėjininkus. Laiške Kaziui Borutai jis rašė: „Tiesą sakai, kad vis geriau eiti su kuo nors išvien, nekaip vienam. Aš tą labai gerai suprantu. Tik jeigu eiti – tai su tuo tikslu, kad nueitum. O man rodos, kad keturvėjininkams keliai visai susipainiojo. Ar jie kairieji, ar buržuaziniai rašytojai, ar jie kasdieniški miesčionys, ar miesčioniškumo dvasios priešai – argi jie pagaliau žino patys. Nieko aišku. Jokios aiškesnės v e d a m o s i o s m i n t i e s.”

Žurnalas ,,Keturi vėjai”, Nr. 1,1924 metai. Priklausė Antanui Venclovai.

Nepaisant vyresniosios (ir ne tik) kartos priekaištų, keturvėjininkų literatūrinis „maištas“ – futuristiniai, dadaistiniai, formalistiniai eksperimentai ir kūryba, laisvo šnekėjimo intonacija – padėjo atnaujinti pomaironinę literatūrą.

Parengė Eglė Vilčiauskaitė

Susiję įrašai

guest
0 Comments
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus
Skip to content