Mažos, bet nuostabios | Kišeninės knygutės (I)

Antano Venclovos biblioteka

Rašytojo Antano Venclovos tarpukariu ir sovietmečiu kaupta asmeninė biblioteka nebuvo labai didelė, tačiau reikšminga. Privačią biblioteką sudarė apie 3000 tomų. Joje buvo galima rasti visus svarbiausius lietuvių ir kitų pasaulio šalių grožinės literatūros kūrinius. Šioje kolekcijoje taip pat buvo galima pamatyti sovietmečiu draustų knygų: Antano Smetonos raštus, vokiečių okupacijos laikais leistus periodinius leidinius, tuomet draustus Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Kazio Borutos, Vinco Krėvės raštus. Prieškarinės A. Venclovos bibliotekos išliko tik dalis. Rašytojas ją papildė Maskvoje per karą nusipirktomis knygomis ir vis lankėsi Vilniaus bei Kauno antikvariniuose knygynuose – šie kurį laiką prekiavo sovietiniu požiūriu „įtartina“ literatūra.

A. Venclovos knygos užėmė jo kabinetą ir iš visų pusių, išskyrus vieną, supo rašomąjį stalą. Jos plūdo ir į kitus kambarius. Ant stalo stovėjo sukamasis knygų stendas su parankinėmis knygomis. Knygos buvo sudėtos pagal kalbas ir chronologine tvarka. Bibliotekoje buvo ir tebėra nemažai knygų prancūzų, vokiečių kalbomis. Dauguma knygų – lietuviškos arba rusiškos. Panašiai muziejuje saugoma biblioteka atrodo ir šiomis dienomis.

Kišeninio formato knygos, nors žinomos nuo Aldo Manucijaus laikų, ypač didelio populiarumo pasaulyje sulaukė prieš beveik devyniasdešimt metų.

Ypač įdomią knygų grupę sudaro lietuvių autorių knygos, išleistos ypač mažu, kišeninės knygelės formatu. Kišeninio formato knygos, nors žinomos nuo Aldo Manucijaus laikų, ypač didelio populiarumo pasaulyje sulaukė prieš beveik devyniasdešimt metų. Tokiu formatu leistos rašytojų Balio Sruogos, Maironio, Eduardo Mieželaičio, Janinos Degutytės, Antano Jonyno bei kitų autorių knygos. Kiekvienoje knygoje susilieja literatūros ir vizualiųjų menų atspindžiai.

Maironio eilėraščių rinkinys „Vakaro mintys“

Maironio eilėraščių rinkinys „Vakaro mintys“ (Vilnius: Vaga, 1968)

Pirmoji knyga, į kurią norime atkreipti jūsų dėmesį – Maironio eilėraščių rinkinys „Vakaro mintys“ (Vilnius: Vaga, 1968). Šiai 6,5 cm pločio ir 9 cm aukščio knygai iliustracijas sukūrė talentingas grafikas, knygų iliustruotojas bei apipavidalintojas, grakščios ir preciziškos formos meistras Vladislovas Žilius. Pasak dailėtyrininkės, dailės istorikės Ingridos Korsakaitės, vos nujaučiamas iliustracijų ir literatūros teksto ryšys mezgėsi per dailininko kuriamas poetines asociacijas ir įvaizdžius. Delne telpančioje knygoje publikuota beveik 50 Maironio eilėraščių („Trakų pilis“, „Lietuva brangi“, „Poeta“ ir kiti). Kviečiame į šią ir daugiau mažų, išskirtinio formato ir dizaino knygelių žvilgtelėti apsilankius muziejuje! 

Pasak dailėtyrininkės, dailės istorikės Ingridos Korsakaitės, vos nujaučiamas iliustracijų ir literatūros teksto ryšys mezgėsi per dailininko kuriamas poetines asociacijas ir įvaizdžius. Delne telpančioje knygoje publikuota beveik 50 Maironio eilėraščių.

Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkinys „Žmogus“

Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkinys „Žmogus“ (Vilnius: Vaga, 1965)

Reikšmingą Antano Venclovos memorialinės bibliotekos dalį sudaro lietuvių rašytojų kūryba. Joje glūdi sovietmečiu draustų autorių raštai: Bernardo Brazdžionio ir Jono Aisčio poezijos rinkiniai, Vinco Krėvės apsakymai ir istorinė dramos, Antano Smetonos raštai. Čia regimi ir kitų kolegų rašytojų – Juozo Baltušio, Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos bei kitų – darbai.

Lentynose akį patraukia ypač mažo formato (9,6 cm ilgio ir 6,5 cm pločio) Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkinys „Žmogus“ (Vilnius: Vaga, 1965). Knygą puošia grafiko Stasio Krasausko medžio raižinių atvaizdai. 1962 m. eilėraščių rinkinys „Žmogus“ (pirmas leidimas pasirodė 1961 m.) įvertintas Lenino premija (anuomet reikšmingiausia) ir E. Mieželaitis tapo ne tik Lietuvos, bet ir vienu svarbiausių visos Sovietų Sąjungos poetų, reprezentuojančiu sovietinę poeziją užsienyje, jo kūryba versta į daugybę kalbų.

E. Mieželaitis, K. Korsakas, S. Nėris, J. Šimkus, A. Venclova, J. Marcinkevičius, 1942 m.

Pasak literatūrologo, literatūros kritiko Rimanto Kmitos, iš skirtingų perspektyvų „Žmogus“ vertintas nevienodai. Nūdienoje poema yra tapusi socialistinio realizmo kanono simboliu. Anuomet pasirodžius „Žmogui“, vyresnės ir konservatyvesnės kartos rinkinys buvo nesuprastas, o E. Mieželaitis laikytas įžūliu išsišokėliu. Vieniems kūrinys buvo pernelyg modernus, kitiems – perdėtai plokščias, banalus ar besityčiojantis iš tikro žmogaus.

Kmitos teigimu, E. Mieželaičio rinkinyje pasirodo naujas sovietinio žmogaus projektas – didingas, galingas Visatos šeimininkas, kosmoso užkariautojas. Tokia žmogaus koncepcija buvo būtina po Stalino mirties. Ištikimas Stalinui ir jį šlovinantis žmogus virto praeitimi. Nutarta, esą atėjo laikas kurtį vaizdinį, kad kiekvienas komunistas yra savotiškas antžmogis – laisvas ir galingas. Bet tokia avangardinė programa komunistinėje valstybėje buvo ciniškas tyčiojimasis iš žmogaus laisvės.

E. Mieželaičio rinkinyje pasirodo naujas sovietinio žmogaus projektas – didingas, galingas Visatos šeimininkas, kosmoso užkariautojas.

Mieželaičio sukurtas žmogus buvo aktyvus, veržlus, tvirtas, optimistiškas, o poemos pabaigoje jis apskritai tampa kosmonautu, kuris yra ir viso pasaulio sąžinė, kenčiantis ir savotiškai atperkantis viso pasaulio žmonių kančias. Verta atkreipti dėmesį, kad tai, kas vieniems atrodė siaubingas socrealizmas, kitiems buvo neleistinas modernizmas ir dekadentiškumas. Žmogus buvo ta riba, kur užvirė lemiamas kartų mūšis dėl įsitvirtinimo literatūroje, kova tarp „senatorių“ ir „novatorių“.

Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narys V. Lukoševičius laiške Antanui Sniečkui rašė: „Kalbant apie literatūrą, negalima nepaliesti ir drg. Mieželaičio kūrybos, ypač jo poemos „Žmogus“. Po šio kūrinio įvertinimo aukšta dovana – Leninine premija, labai susidomėjo plačios masės, bet daugumos džiaugsmą, susipažinus su šiuo kūriniu, pakeitė nusivylimo reiškiniai. Reikia pripažinti, kad drg. Mieželaitis šiame kūrinyje atskleidė daug puikių minčių, bet jas paskandino per daug dideliame manieringume, įliejo tuščio miesčioniškumo, ir masėse drg. Mieželaičio „Žmogus“, tame tarpe ir inteligentijos sluoksniuose, gavo kartu su teigiamu ir neigiamą atgarsį“.

Vėliau, remiantis R. Kmitos įžvalgomis, pats E. Mieželaitis pradėjo ardyti savo sukurto „Žmogaus“ monumentalumą, parašė šešias antikomentarų knygas šiam kūriniui, o atkūrus Nepriklausomybę, iš aukščiausio elito atsidūręs visuomenės ir literatūros paraštėje, jau rašė autobiografinę knygą – „Nereikalingas žmogus“ (2003).

Parengė muziejininkė Silvija Stankevičiūtė

Susiję įrašai

guest
1 Comment
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsų surinkęs
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus
Egle Vilciauskaite
Egle Vilciauskaite
3 mėnesiai prieš

Nuostabu!

Skip to content