Marcelijus Martinaitis I Esi atsitiktinis ir kartu – ne

Rašytojai su mokiniais. Iš kairės antroje eilėje: Paulius Širvys, Algimantas Baltakis, Marcelijus Martinaitis, Alfonsas Maldonis, neatpažintas vyras, Jonas Strielkūnas, XX a. 6 deš.

1936 m. balandžio 1-ąją, gimė poetas, eseistas, vertėjas, vienas svarbiausių rašytojų kartos, XX amžiaus septintajame–aštuntajame dešimtmetyje pakeitusios lietuvių literatūros veidą, atstovų Marcelijus Martinaitis.

Muziejaus archyvuose saugomas M. Martinaičio straipsnio „Poeto gyvenimo ir kūrybos bruožai“, kuriame analizuojama poeto Pauliaus Širvio kūryba ir biografija, rankraštis. Šiame rankraštyje regimas originale neišlikęs iškalbingas sakinys, apibūdinantis P. Širvio kūrybos išskirtinumą, o taip pat beveik pranašiškai atliepiantis paties M. Martinaičio kūrybos vaidmenį lietuvių literatūroje, kultūroje: „Jis [P. Širvys – red. pastaba] turbūt yra paskutinis lietuvių poetas, kurio eilėraščius žmonės, pritaikę melodiją, patys dainuoja“. Ne tik M. Martinaičio bičiulio P. Širvio, bet ir ne vienas jo paties eilėraštis tapo populiaria daina („Tu numegzk man, mama, kelią“, „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, „Severiutės rauda“, „Kvailutės Onulės rauda“, „Kukutis savo laidotuvėse“). M. Martinaitis istorijoje ir žmonių atmintyse žymę paliko tiek dėl išskirtinių eilių, keisto, groteskiško Kukučio personažo, tiek dėl akademinio darbo, veiklos Lietuvos nepriklausomybės aušroje.

Venclovų namuose-muziejuje saugomi M. Martinaičio komentarų ir kitos medžiagos, surinktos rašant straipsnį apie P. Širvį, rankraščiai, [1979 – 1982 m.].

O kaip M. Martinaitis į savo gyvenimą žvelgė pats? „Čia reikėtų viską surašyti, kad galėtum susekti, kaip per visą istoriją neaprėpiamomis geografinėmis ir laiko erdvėmis keliavo tas vienintelis atsitiktinumo genas, kuris vieną kartą praregėjęs pasaulį pravirko ir kuriam Kalnujų bažnyčioje, kur dabar buvusio altoriaus vietoje auga tik medis, buvo suteiktas vardas: Marcelijus Teodoras (gr. Dievo duotas).

Tas antrasis vardas – Teodoras – yra tarsi kokia mano gyvenimo paslaptis, lyg ir nuslėpta kilmė, nes jo nėra sovietmečio dokumentuose. Net ir šiandien, kada daugelis „legalizuoja“ savo antruosius vardus, nedrįstu jo rašyti prie savo pavardės, lyg jis man tikrai kažkokiu būdu duotas kaip įpareigojimas. Jau paaugus, o kartais ir dabar šmėsteli keista mintis, kad man mane kažkas davė, kad tai reikia saugoti, neleisti, kad tas kažkas būtų suniekintas.

Štai kokia yra gyvenimo istorija, nueinanti į tolimas laiko miglas. Esi atsitiktinis ir kartu – ne. Per tave pereina, prateka istorija, nutiesusi taką tiems, kurių niekada nesutiksi ir nematysi, net nežinosi, kas jie. Nėra nė vieno gyvenimo, kad ir menkiausio, kuris neatsilieptų, nenueitų kaip aidas per laiko tolumas, tapdamas naujų gimimų grandine.

Esi atsitiktinis ir kartu – ne. Per tave pereina, prateka istorija, nutiesusi taką tiems, kurių niekada nesutiksi ir nematysi, net nežinosi, kas jie.

Taip aš gimiau 1936 m. balandžio pirmą dieną Paserbentyje mažame iš molio nudrėbtame namelyje, o apie šį savo atsiradimą sužinojau po kelių metų tik pradėjęs suprasti žodžius ir tai, kad yra laikas, matuojamas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis, valandomis, sekundėmis.

Taigi – ėmiau gyventi. Man buvo suteiktas laikas, kurį štai vis naudoju gyvenimui.“

Ištrauka iš Marcelijaus Martinaičio atsiminimų knygos „Mes gyvenome“ (2009).

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Susiję įrašai

guest
0 Comments
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus
Skip to content