Paulius Širvys | Atsiminimai

1920 m. rugsėjo 6 d. gimė vienas žinomiausių lietuvių poetų Paulius Širvys, kurio kūryba tapo neatsiejama nuo jo gyvenimo legendos. Jo eilės virto plačiai žinomomis dainomis, įgyjančiomis vis naujų interpretacijų, jo knygos perleidžiamos… Iki pat šių dienų P. Širvio vardą lydi gausybė prisiminimų, istorijų, kurių autentiškumą sunku bepatikrinti. O kokį jį matė kolegos rašytojai, bičiuliai?

Marcelijus Martinaitis dalijosi mintimis: „Prisiminimuose Paulius dažniausiai siejamas su to meto literatūrine bohema. Tačiau ne vien dėl to žmonių atmintyje jis yra palikęs labai gilią ir plačią šliūžę, pradedant pačiais literatais, meno ir kultūros žmonėmis ir baigiant kokiu nors nusigyvenusiu valkatėle. Jam negaliojo rangai, nuopelnai, oficialūs priėmimai ir įvertinimai. Tame prisiminimų apie poetą lauke yra pačių įvairiausių žmonių. Jie kažkaip tilpo jo gyvenime, tam tikra dalimi yra įėję į jį, jo vaizdinį <…>

Rašytojai su mokiniais. Iš kairės antroje eilėje: Paulius Širvys, Algimantas Baltakis, Marcelijus Martinaitis, Alfonsas Maldonis, neatpažintas vyras, Jonas Strielkūnas.

Dar vienas dalykas – jame buvo daug kaimo, atsivežto iš jaunystės kraštų. Prie jo linko tie, kurie patys neseniai paliko savo sodybas. O juk ir pats pokarinis Vilnius atrodė labai kaimiškas, nes didžiuma jo gyventojų buvo neseniai „nuo žagrės“, gatvėje galėjai išgirsti dzūkuojant ar žemaičiuojant.“

Jonas Avyžius: „Paulius Širvys – išskirtinė poeto asmenybė lietuvių literatūroje. Jį galima būtų palyginti su pilku paukščiu giesmininku, kuris savo nuostabiu čiulbėjimu džiugina visus nesirūpindamas, ką rytoj pales. Tai buvo stichiško talento menininkas, nesiekęs sau jokių materialinių gėrybių, labiausiai atitolęs nuo daiktų pasaulio, niekinąs tai, kas daugeliui šio šimtmečio antroje pusėje yra tapę gyvenimo tikslu. Retai jį pamatydavai apsirengusį išeigine eilute, su kaklaraiščiu, pakenčiamais batais; mėgstamiausias jo drabužis buvo kareiviško kirpimo žalia palaidinė, užleista ant palaikių kelnių (rankovės paraitotos) ir išdėvėti pusbačiai.“Mykolas Sluckis: „Jausmo žmogus. Jis viską vertino širdimi. Pirmiausia – draugus, tarp kurių buvo J. Avyžius, A. Jonynas, Vl. Grybas, K. Marukas, K. Kubilinskas, A. Pakalnis, J. Lapašinskas, pradėję spausdintis rūsčiu, istoriškai nepalankiu metu, giedoti kaip tie per anksti parskridę ir ledą ir sniegą radę vieversiai. Už draugus krūtine stodavo. Kratėsi apkalbų ir intrigų. Jokie bičiulių statuso pokyčiai, vienų iškilimas, o kitų smuktelėjimas žemyn literatūrinės hierarchijos pakopomis, nekeitė jo ištikimybės. Nuoširdžiai tikėjo, jog draugystė – kareiviška, jūreiviška, rašytojiška – didžiausia vertybė.“

Elena Kurklietytė: „Jis negalėjo pakęsti veidmainystės ir melo, gal todėl ir daugelis jo publikacijų laikraštyje – feljetonai, pagal žanrą visiškai svetimi poetinei sielai. Žmogus, išgyvenęs karo baisumus, žvelgęs mirčiai į akis, purtėsi apsimestinio entuziazmo kaukės, nedangstė savo veido ir sielos randų idiotiška tarybinio patrioto šypsena. O rašyti į laikraštį vis dėlto privalėjo pagal to gūdaus laikotarpio reikalavimus. Nenoriu Pauliaus paversti kokiu nors disidentu. Tenoriu pasakyti, besiremdama jo laiško žodžiais, kad jis duso nuo primityvios žurnalistinės kasdienybės. Poeto siela veržėsi pakilti, o provincijos pelkė burbuliavo, traukė į liūną. <…> Vienintelė atvanga – poezija, tačiau kaip jis prisipažįsta laiške: „Aš vis teberūdiju šitoj prakeiktoj pelkėj… Rašau dar kartais šį bei tą. Bet man vis išeina per daug liūdnai. Velniai žino, iš kur tiek liūdesio manyje prisirinko. Kartais būna taip, kad nežinia kur dėtis… Daugiausia rašau tada, kai dūšioj peilis.“

Pauliaus Širvio eilėraščio ,,Aš – beržas” rankraštis

Algirdas Pocius: „Man atrodo, kad pats žavingiausias Pauliau Širvio bruožas buvo jo atviras, nemeluotas nuoširdumas. Bet kokiose aplinkybėse, kasdienybėje ir šventėje, galėjai tai pajausti. Jis savo prielankumą ir pagarbą, pirmiausia, reiškė tiems žmonėms, kurių elgesyje nejautė veidmainystės, pasipūtimo, melo. Tokių jis sutikdavo, daugiausia eilinių žmonių, o ne viršininkų tarpe. Paulius galėjo apkabinti ir išbučiuoti paprastą kaimietį, jei tas pasirodė kuklus, bet atviros ir nuoširdžios širdies.“

Pats P. Širvys, ne kartą gretintas su lietuvišku beržu, autobiografijoje savo gyvenimą apsvarstė tokiais žodžiais: „Toks jau mano būdas – nueiti ir niekad negrįžti. Gyvenimas išmokė sukąsti dantis, suspausti širdį kaip granatą ir laikyti taip, kad ji nesprogtų. Ant mano kelio buvo ir švelnių, tikrų gėlių, ir apgaulingų erškėtrožių. Buvo šviesių ir tamsių dienų. Daugiau tamsių. Bet jei kas grąžintų mano kelią – praeičiau jį lygiai taip pat, kaip praėjau.“

Paulius Širvys, apie 1962 m.

Parengė muziejininkė Silvija Stankevičiūtė

Susiję įrašai

guest
0 Comments
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus
Skip to content