Šemerio šemeriavimas

Tikriausiai daugiau už Kazį Binkį „pavasarių“ prigaudęs buvo tik kitas keturvėjininkas, avangardistas – Salys Šemerys (Šmerauskas). Jo debiutinė eilėraščių knyga „Granata Krūtinėj“ (1924) tarpukariu tapo skandalingiausiu literatūriniu debiutu. Puolė jį ir marksistai, ir katalikai: Kapsukas jį išvadino „supuvusiu vėjo pamušalu“, „besiblaškančios prieš galą buržuazinės inteligentijos sielos reiškėju“.

Salys Šemerys, 1924 m. Nežinomas autorius. Maironio lietuvių literatūros muziejaus, F1 2034

Oficiozinė spauda negailėjo riebių būdvardžių Šemerio kūrybai: literatūros šiukšlė, chaosas, beprotiškas vaizdas, paleistuvystė, šuns lakalas, prostitučių knyga. Autorius esąs „maniakas, trūksta jam šulo“. Užstoti Šemerį ryžosi tik Juozas Tumas-Vaižgantas. Savo straipsnyje jis teigia, kad: „Taigi, kad mūsų naujaautoriai granatomis svaidosi, yra labai gerai; [..] Iš Salio Šemerio, jei jis nusiims blozno peruką, galima daug ko rimta laukti.“ (Salys tuo metu nešiojo pilkos spalvos peruką). Tumui po to iškart patarta eiti melstis, atgailauti ir prieiti išpažinties už pornografinės literatūros skaitymą.

Daugiausiai kontraversijų sukėlęs eilėraštis tapo „Himnas mergelei“. Ir pastarąjį Tumas Vaižgantas stengėsi apginti: „Davatka ir šiaip jau gėdingas žmogus, tai perskaitęs, apsišlakstys su švęstu vandeniu. O ir šiaip jau padorus žmogus nusispjaus, aptikęs tokį posakį: „Ir savo skreitėj kekšės džiaugiasi manim“, arba „burnų ravas“, („burnomis“ dažnai vadina ir pasturgalio plades; tai „ravas“ būtų visai ne poezijai objektas). Ne! Čia tegali būti klausimas, ar gašlumas išreikštas stipriai.

Dėl to negali būti dviejų nuomonių. Mes esame papratę mergelę poezijoje matyti tikrai „lelijingą“, rūtingą; nematyti tam sykiui, jog ji esti ir vyriško gašlumo objektas. Bet jei vieną sykį mergelė paimta nebe senoviniu būdu, tai tam išreikšti valia imtis ir atatinkamų įmonių. Salys tas įmones pavartojo sumaningai. Technikos žvilgsniu tai jam pliusas, o doros žvilgsniu tegul sau, kas nori, abejoja ar „Yr doros vainikas ir paleistuvystėj“. Ir žinoma, tuomet puolimas prasidėjęs ir prieš dvasininką, drįsusį taip ginti „pornografinį“ poetą.

„Granata Krūtinėj“ (1924) viršelis.

Technikos žvilgsniu tai jam pliusas, o doros žvilgsniu tegul sau, kas nori, abejoja ar „Yr doros vainikas ir paleistuvystėj“.

J. T. Vaižgantas

Knygos „Granata krūtinėje” pavadinimo istorija irgi labai įdomi. Salys Šemerys tuo metu buvo įsimylėjęs į savo žemietę Nataliją. Iš rašytojo atsiminimų: „Ji buvo mano amžiaus, mano ūgio, stambaus kūno sudėjimo mergina. Aš jaučiau silpnybę kolosalioms moterims [..]. Aš mėgau per pertraukas vaikščioti su ja universiteto koridoriumi. Studentai ją pravardžiuodavo „Grand Nata“, kas skambėjo kaip Granata“. Taigi, nors knygos pavadinimas iš pirmo žvilgsnio atrodo karingas, visgi tai – mylimos merginos metafora.

1927 metais Salys Šemerys pradėjo savo pedagoginę karjerą Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Tuo metu ši gimnazija buvo pavaldi vietinei savivaldai, o ne Švietimo ministerijai, tad ir laisvės čia būta kiek daugiau. Tokios pat laisvės priebėgos šioje mokykloje ieškojo ir Antanas Venclova. Du poetai ne tik mokytojavo kartu, bet ir netrukus susibičiuliavo. Visgi, Venclova nesustojo stebėtis Šemerio ekstravagantiškais pedagogikos metodais. Prisiminimuose jis mini, jog vaikams jis draudęs skaityti Šekspyrą dėl prasto jo stiliaus. Be to, kadangi dirbo bibliotekos vedėju Šemerys neduodavo anglų klasiko knygų, jei jas namų darbams buvo paskyręs Antanas Venclova. Tas pats ir su Levu Tolstojum.

Kartą mokyklos direktorius pavedė abiem mokytojams peržiūrėti visuotines literatūros programas, labiau pritaikant Klaipėdos krašto sąlygoms. Pristatant pataisytas programas Šemerys sukritikavo Venclovą: „vieną kitą išbraukė, vieną kitą įrašė… Tai ne darbas..“ ir pristatė savo literatūros programos viziją – išmesti visus lavonus. Direktorius žinoma liko nesupratęs ir klausia:

„- O ką jūs laikote lavonais?

Salys Šemerys ir Antanas Venclova jachtoje „Tegu“, apie 1936 m.

– Kaip tai ką? Tuos, kurie mirė. Iš lietuvių literatūros programos išmečiau visus lavonus, tik Donelaitį palikau. Bet ir jį dėstyti siūlau su visais jo stipriais žodeliais… Nemėgstu kastruoto Donelaičio, kokį jį padarė Mykolas Biržiška. Iš visuotinės literatūros išmesčiau visus lavonus, pradedant nuo Homero…

– Įdomu, – tarė direktorius. – Tai jūs programoj, vadinasi, paliekate gyvus rašytojus? Na, o jei kuris miršta?

– Nėra nieko paprasčiau, – atsakė Šemerys, – kaip išbraukti mirusį ir įrašyti gyvą. Gyvų visada atsiras pakankamai.“

S. Šemerys taip pat yra vienas iš buriavimo sporto Lietuvoje pradininkų. Šio pomėgio pradžia – 1934 m., nusipirkus dvistiebę jachtą „Gulbė“ ir pervadinus ją „Tegu“. Sovietmečiu burininkystė tapo viena pagrindine poeto veikla. Jis dalyvavo atkuriant Lietuvos jachtklubą, mokė jaunuosius buriuotojus, teisėjavo varžybose, buvo Klaipėdos kvalifikacinės komisijos narys, Lietuvos buriavimo sporto federacijos garbės narys, mokytojavo Jūrininkystės mokykloje. Dalinamės nuotraukomis, iš Antano ir Elizos Venclovų, Salio Šemerio ir istorijos mokytoju J. Remeikos kelione su jachta „Tegu“, vykusios apie 1936 metus.

Parengė Eglė Vilčiauskaitė

Susiję įrašai

guest
0 Comments
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus
Skip to content