Pasaulio poezija | Tomo Venclovos vertimai

– Gėda prisipažinti, bet man kartais Tomo Venclovos eilėraščių vertimai patinka labiau nei originalai.
– O kodėl?
– Su ne vienu poetu taip buvo – paskaitau vertimą, tuomet surandu eilėraštį originalo kalba ir, nors tu ką, lietuviškas tekstas man vis tiek artimesnis, intensyvesnis, kiekviena eilutė dvigubai daugiau reikšmių atskleidžia.
– Na, nežinau, man originalus eilėraštis vis tiek išlieka nepakeičiamu. Nors turiu pripažinti, jog jaunystėje Venclovos vertimai mane supažindino su daugeliu poetų, kuriuos dabar jau skaitau originalo kalba.
– Žinai, o tu paskaityk Venclovos vertimus dar kartą, manau liksi maloniai nustebinta.


Susipažinkite su garsiausiais pasaulio poetais bei jų kūryba ir jūs! Savo puslapyje dalinsimės Tomo Venclovos poezijos vertimais bei papasakosime apie tiek žinomus, tiek negirdėtus, bet visuomet dėmesio vertus autorius.

Viename interviu poetas Tomas Venclova svarstė: „<…> visos tautos turi įdomių poetų. Anglai – Dylaną Tomą, Thomą Stearnsą Eliotą. Amerikiečiai – nuostabų Robertą Frostą. Prancūzai po Baudelaire’o, Verlaine, Rimbaud ir Mallarme labai gerų poetų galbūt ir nebeturėjo: poezija Prancūzijoje beveik mirusi. Vokiečiai turėjo Rilkę, Gottfriedą Beną, Bertoldą Brechtą“. Roberto Frosto eilėraščio „Liepsna ir ledas“ vertimas pasirodė dar 1969 m., verstinės poezijos rinktinėje „XX amžiaus Vakarų poetai“. T. Venclova pripažįsta: nors eilėraštis trumpas, išversti jį nebuvo lengva. Tiek dėl jo aforistiškumo, tiek dėl jo epigramatiško pobūdžio.

Tomo Venclovos poezijos vertimų rinktinėje „Kitaip“ regimi daugiau nei 30-ies užsienio poetų vertimai. Kai kurių eilėraščiai sulaukė išskirtinio rašytojo dėmesio. O iš Jacques Prevert kūrybos T. Venclova išsirinko tik vieną eilėraštį. Jacques Prevert bene daugiausia nuveikė kino srityje. Pagal jo kino scenarijus sukurti filmai „Rūkų krantinė“, „Diena švinta“, „Rojaus vaikai“ ir keletas kitų. J. Prevert kūrė anarchišką, kiek sentimentalią, prancūzų jaunimo pamėgtą dainuojamąją poeziją, eksperimentinius eilėraščius, koliažus.

Kyla klausimas, ar visi autoriai, patekę į vertėjo akiratį, norėjo būti pažinti ir žinomi? Literatūros kritikas, vertėjas Laimantas Jonušys viename savo tekstų svarstė: „Rašytojai nori būti skaitomi, vertinami, matomi. Bet taip pat nori privatumo. Kai kurie apskritai linkę vengti viešumos. Įvairūs rašytojai slėpėsi nuo visuomenės labai įvairiais būdais, mat nėra kokio nors visuomenės vengiančio rašytojo tipo – jie tokie skirtingi, kokie tik gali būti.“ Pasak jo, viešumos turėtų vengti introvertiškas, nesocialus, uždaras poetas, rašantis subtilią lyriką.

Tokio rašytojo modelio pavyzdžiu laikytina garsi amerikiečių poetė Emily Dickinson (1830–1886) – gimusi, augusi ir beveik visą gyvenimą praleidusi Masačusetso valstijoje, mažame Amhersto miestelyje, iš kurio mažai kur buvo išvykusi. Būdama uždaro būdo ji beveik neišeidavo iš savo kambario, kiek vėliau atsisakė kone visų ryšių su išorine aplinka. Tik septyni iš beveik 2000 jos eilėraščių buvo publikuoti jai gyvai esant. Net ir tie eilėraščiai buvo išspausdinti be autorės leidimo. Tik 1955 m. pasirodė visų E. Dickinson eilėraščių tomas. E. Dickinson kūryba turėjo didelės įtakos moderniajai poezijai.

Jos eilėraščiuose daugybė brūkšnių, atsitiktinai paryškintų daiktavardžių, netradicinių metaforų, laužyto ritmo ir nerimuotų eilučių. Dėl šių bruožų E. Dickinson galima vadinti viena novatoriškiausių XIX amžiaus Amerikos poečių. Vyraujančios jos eilėraščių temos – Dievas, gamta, nebūtis. Viena kertinių jos kūrybos temų – mirtis.T. Venclova E. Dickinson eilėraščius išvertė 1992 m. Knygoje „Kitaip“ vertėjas atviravo, kad nėra tikras, ar tas bandymas pasisekė.

Edward‘as Estlin‘as Cummings‘as (1894–1962) – novatoriškas amerikiečių poetas, savitumą, originalumą demonstravęs ne tik poezijoje. Rašytojas išsiskyrė sprendimu savo vardą ir pavardę rašyti mažosiomis raidėmis (darbai dažnai pasirašyti „e e cummings“ vardu). Ne vienam jis žinomas ir kaip dailininkas, prozininkas, dramaturgas, vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės modernizmo atstovų. Jo kūryba, pasak prof. Tomo Venclovos, gana artima Europos futurizmui ir dadaizmui. Jo eilės stebina eksperimentine rašyba ir skyryba, rašybos taisyklių nepaisymu, neįprastu žodynu dažnai neįprastu rimavimu. Jo kūryba kupina žaismo, humoro, tipografinės grafikos, tačiau, kaip teigia poetas Kornelijus Platelis, nestokojanti ontologinio jautrumo ir net savito romantiško jausmingumo.

Rašytojas studijavo kalbas Harvardo universitete ir dailę Paryžiuje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare sanitarinio korpuso savanoriu, išleido penkis poezijos rinkinius ir dvi rinktines. 1931 m. lankėsi Sovietų Sąjungoje ir nuo tada tapęs ultra dešiniuoju po poros metų išleido šios kelionės įspūdžių knygą „Eimi“, kritikuojančią komunistinę sistemą.Vienas įdomiausių eilėraščių „S-nū-D-ur-I-uo-D-am-I“, su kuriuo kviečiame susipažinti. Pasak T. Venclovos, šias eiles dėl keistos rašybos versti atrodo sunku, nors iš tikrųjų jos gana paprastos, kone tradicinės.

Poetas Dylan Thomas jau seniai virtęs legenda: tiek dėl amžiams nepavaldžios kūrybos, tiek dėl audringo gyvenimo būdo. Jis buvo kilęs iš Velso, išsaugojusio senovinę keltų kalbą ir tradicijas. Nors jis rašė angliškai, jo eilių vaizdai, ritmika ir fonetika turi nemažai bendro su keltų poezija, siekiančia ankstyvųjų viduramžių laikus. Tiesa, D. Thomas laikėsi nuošaliai nuo poetinių grupių, vengė literatūrinių įtakų, taip pat neigė ir velsiškumo ženklus savo kūryboje.

Didžiąją dalį savo eilėraščių, pastarųjų gretose ir garsųjį „Ir mirtis nebus nugalėta“, jis parašė ir publikavo būdamas 16–20 metų. T. Venclovos išversti D. Thomas eilėraščiai – vieni pirmųjų rašytojo tekstų lietuvių kalba. Kitas D. Thomas eilėraštis pavadinimu „Ir nebus mirties karalijos“, pasak T. Venclovos, svarbus kaip manifestas ir jam siejasi su artimo bičiulio, dailininko Teodoro Kazimiero Valaičio atminimu. 1974 m. jis buvo perskaitytas per T. K. Valaičio laidotuves ir tapo viena iš ankstyvųjų Vilniaus disidentų manifestacijų.

Karol Wojtyła arba geriau visiems žinomas kaip Jonas Paulius II (1920-2005) buvo ne tik dvasinis bažnyčios vadovas, bet ir filosofas bei poetas. Jo eilėraščiai – meditacijos, kurias jis rašė nuo ankstyvos jaunystės iki savo gyvenimo pabaigos. Tomas Venclova šį eilėraštį išvertė Jono Pauliaus II mirties dieną, 2005 m. balandžio antrąją, o netrukus po to pasirodžiusiame straipsnyje poetas pontifiką įvardija kaip svarbiausią XX amžiaus antros pusės arba ir net viso XX amžiaus asmenybę: „Reikia pasakyti, tikrai istorinių asmenybių tame amžiuje nedaug. Pasaulio eigą ligi Jono Pauliaus II, deja, labiausiai paveikė jo antipodai – Hitleris ir Stalinas. Velionį popiežių formavo karų ir totalitarizmų patirtis. Savo gyvenimu ir veikla jis atpirko šimtmetį, kurį žmonija prisimins ne kaip absoliučios katastrofos, o kaip atgimstančios vilties metą.“

Conrad Aiken (1889-1973) – nepelnytai primirštas rašytojas, apdovanotas Pulitzer premija. Nors greičiausiai daugiausiai žinomas dėl savo poezijos, ja jis neapsiribojo – rašė romanus, apsakymus ir esė. Studijuodamas Harvardo universitete susibičiuliavo su poetu T. S. Eliotu. Tomas Venclova teigia, kad jų artimas ryšys atsiskleidžia ir jų poezijoje: „abiejų poetika ir pasaulėjauta iš esmės artima, nors Aikenas atrodo kur kas tradiciškesnis“.

Jo psichikai ir kūrybai poveikį padarė sunki vaikystės trauma – rašytojui būnant 11 metų jo tėtis nušovė Conrado mamą, o po to pats nusišovė. Poetas nemėgo kalbėti apie savo patirtą traumą, nors savo vėlyvoje biografijoje prisipažino, jog visą gyvenimą jam teko kęsti psichologines ir emocines problemas. Galbūt dėl to jis labai domėjosi tuomet dar jaunu psichoanalizės mokslu. Sigmundo Freudo, Carl G. Jungo ir kitų psichoanalitikų studijos jam tapo ne tik domėjimosi sritimi, jų veikalai nemažai paveikė ir paties poeto kūrybą. XX a. III deš. Freudas sužinojo apie rašytojo patirtą traumą ir pasiūlė Conradui tapti jo pacientu. Tačiau poetą nuo šios terapijos atkalbėjo Erichas Frommas.

Nepaisant to, kad galiausiai Aiken ir Freudas niekada nesusitiko, rašytojas savotiškai tapo psichoanalitiko „pacientu” – sakoma, kad jis ant savo darbo stalo visada laikė Aikeno knygą „The Great Circle” („Didysis apskritimas”).Tomas Venclova kelis Aiken eilėraščius išspausdino 1973 m. ir kaip teigia: „Rodos, jie sudomino kelis jaunesnės kartos poetus – to susidomėjimo atbalsių randu ir Antano A. Jonyno, ir Sigito Parulskio knygose“.

Susiję įrašai

guest
0 Comments
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus
Skip to content