Eliza Venclovienė
1911 — 2006

Elžbieta Teresė Račkauskaitė-Venclovienė (1911 m. liepos 25 d. Bolgrade (Odesos sr.) –  2006 m. balandžio 6 d. Vilniuje), visų vadinama Eliza, buvo visapusiškai išsilavinusi, labai graži ir maloni, stipraus charakterio moteris. Ji neatsigynė gerbėjų, ją buvo iki ausų įsimylėjęs ir Alfonsas Nyka-Niliūnas. 

Eliza augo inteligentų šeimoje, kurioje buvo vertinama kultūra, daug dėmesio skiriama išsilavinimui. Vytauto Didžiojo universitete Eliza su pagyrimu baigė prancūzų filologijos studijas, tarpukariu išvertė kelias knygas, tačiau profesionalia vertėja netapo: jos didžiausias pašaukimas ir vertybė buvo šeima. Ištekėjusi niekada nedirbo, šeimą finansiškai aprūpindavo vyras Antanas, o Eliza rūpinosi sūnumi ir namais. Sovietmečiu toks šeimos modelis jau buvo gana retas ir tarsi tęsė tarpukario gyvenimo būdo tradicijas, todėl nederėjo prie propaguojamos komunistinės pasaulėžiūros.

Iš tiesų, Elizos Venclovienės gyvenimas buvo pilnas epochinių įtampų. Tėvas Merkelis Račkauskas – klasikinių kalbų profesorius, kilęs iš bajoriškos šeimos – be entuziazmo priėmė naująjį savo žentą Antaną Venclovą, kuris buvo aktyvus kairuolis, o vėliau ir sovietinės nomenklatūros veikėjas. Atviro ir aršaus konflikto buvo išvengta, tačiau Eliza, atsidūrusi tarp dviejų ugnių, jautėsi kaip „epochų ir režimų įkaitė“. Panašios prieštaros vėliau atsiskleidė tarp Elizos vyro ir sūnaus požiūrio į komunizmą.

Po Antano Venclovos mirties praėjus ketveriems metams sūnus Tomas paskelbė Atvirą laišką ir po kelerių metų jam buvo leista išvykti iš Sovietų Sąjungos. Tomas Venclova svarstė, ar emigruoti į Vakarus, ir kreipėsi patarimo į motiną, nes nerimavo, dėl to, kad, išvykus sūnui, jai gali kilti sunkumų. Ji patarusi: „Neturėk iliuzijų, Sovietų valdžia nedovanos, kad norėjai išvykti. Dėl manęs nebijok. Čia visiems tebesu Antano Venclovos žmona ir nepražūsiu. O tau čia likti tikrai baisu.“ Ir jis išvažiavo, nors abu žinojo, kad galimai niekada daugiau nebepasimatys.

Eliza mirė Vilniuje, sulaukusi 95 metų. Tomo Venclovos atsiminimai apie mamą išlieka patys gražiausi: „Motiną visada labai mylėjau ir dabar myliu, ji buvo stiprus žmogus – vienas stipriausių, kokius pažinojau, nors atrodė (pagaliau ir buvo) jautri ir trapi. Ji niekada nemelavo – kaip tik ji išmokė mane nemeluoti.“

Na, taip: du pasauliniai karai, tiek pat Nepriklausomybių, visko, kas nutiko per 96 jos gyvenimo metus, nesužiūrėsi, todėl šiandien gal svarbiausia – jinai buvo Mūza, negana to – ypatingos jųjų padermės.

Pranas Morkus, ,,Šiaurės Atėnai” 2007 m. balandžio 21 d. Nr. 15 (841)

Skip to content