Karolis Vairas-Račkauskas:
1882 — 1970

Poetas, prozininkas, vertėjas; 1949-1969 m. buvo Petro Cvirkos memorialinio muziejaus direktorius. Gyvendamas JAV (nuo 1907 m.), drauge su Jonu Šliūpu bei Vladislovu Dembskiu redagavo „Laisvąją mintį”, 1923-1928 m. dirbo Lietuvos Respublikos pasiuntiniu Londone, po to – Pietų Afrikos Respublikoje. 1933 m. grįžo Lietuvon, į Kauną. Jo knyga apie Dembskį „Kunigas maištininkas” išleista 1967 m. Yra išvertęs Longfellow, Byrono, Gorkio, Dreiserio ir kitų rašytojų kūrinių.

Karolis Vairas-Račkauskas gimė 1882 m. lapkričio 4 d. Šiaudinėje, Akmenės rajone, vargonininko šeimoje. Augo Janapolėje, Telšių rajone. Mokėsi Šiaulių ir Tartu gimnazijose. 1900 m. buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, iš kurios 1905 m. išstojo ir išvyko į Peterburgą. Čia dirbo „Lietuvių laikraščio“ redakcijoje tuo pačiu metu būdamas ir „Vilniaus žinių“ korespondentu, informuojančiu apie Valstybės dūmos darbą.

1907 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur įsitraukė į lietuvių veiklą. Suartėjęs su Jonu Šliūpu ir Vladislovu Dembskiu kurį laiką redagavo mokslo ir literatūros žurnalą „Laisvoji mintis“ (1910-1911 m.), o 1911-1920 m. buvo Susivienijimo lietuvių Amerikoje savaitraščio „Tėvynė“ redaktorius. Brukline jis prisijungė prie lietuvių kuopos, pradėjo rašyti socialistų spaudoje, ruošė atsišaukimus, tapo leidinio Kova redaktoriumi. 1923 m. grįžo į Lietuvą ir tarnavo užsienio reikalų ministerijoje. 1923m. buvo paskirtas į diplomatinę tarnybą Londone. Vėliau, 1929 m., tapo pirmuoju Lietuvos diplomatu Afrikoje, ėjo Lietuvos konsulo Pietų Afrikos Sąjungoje pareigas.

Karolis Vairas-Račkauskas XX a. 4 deš.

Panaikinus konsulatą Račkauskas grįžo į Lietuvą, tačiau negrąžino dalies konsulato lėšų, kurias iš jo neva pavogė. Tomas Venclova mano, kad greičiausiai jis tas lėšas (apie 50 tūkst. litų) iššvaistė, norėdamas įtikti savo aristokratiškai anglei žmonai. Už lėšų iššvaistymą buvo teisiamas. 1933 m. priverstinai paliko diplomatinę tarnybą. Vėliau užsiėmė žurnalistika ir vertimais. Sovietų valdžios buvo įvertintas kaip Smetonos režimo auka ir paskirtas į atsakingas pareigas: dirbo Kauno centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoju, vėliau organizavo Petro Cvirkos memorialinį muziejų, buvo jo direktorius. Gauti pastarąjį darbą jam greičiausiai padėjo Antanas Venclova.

Skip to content