Merkelis Račkauskas
1885 — 1968

Filologas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordino kavalierius (1930 m.), Lietuvos TSR nusipelnęs mokslo veikėjas (1965 m.) 1904 – 1906 m. Peterburgo universitete studijavo teisę. 1910 m. baigė Odesos universitetą (klasikinė filologijos specialybė), mokytojavo Bolgrado (Odesos sr.) ir Chersono gimnazijose. 1921 – 1923 m. Panevėžio gimnazijos, mokytojų seminarijos mokytojas. 1923 – 1927 m. Mažeikių gimnazijos direktorius ir Kauno universiteto lotynų kalbos dėstytojas. 1927 – 1940 m. Švietimo ministerijos mokyklų inspektorius ir Kauno universiteto docentas. 1940 – 1941 m. Kauno III gimnazijos direktorius. 1941 – 1944 m. Kauno suaugusiųjų gimnazijos mokytojas. 1944 – 1949 m. Kauno, 1949 – 1967 m. Vilniaus universiteto klasikinės filologijos profesorius..

Merkelis (Melchioras) Račkauskas (1885 m. sausio 6 d. Šiaudinėje (Akmenės raj.)- 1968 m. sausio 7 d. Kaune) –  senųjų kalbų, antikinės literatūros žinovas, eruditas. Dar tarpukariu pradėjo versti ir, be kitų autorių, vertė Erazmą, Lukrecijų ir Platoną. Pastarojo vertimuose turėjo stiprų konkurentą – prezidentą Antaną Smetoną. 

Merkelis Račkauskas savo darbo kambaryje Fredoje, XX a. 3 deš.

Pagal šeimos legendą, savo specialybę Peterburgo universitete Račkauskas pasirinko komiškomis aplinkybėmis. Pirmiausia universitete jis norėjo patekti pas Dmitrijų Mendelejevą, vieną garsiausių visų laikų chemikų, bet auditorija buvo sausakimša, todėl jis nerado, kur atsisėsti. Tada nuėjo į fiziologijos paskaitą, dėstomą Ivano Pavlovo (tokio pat garsaus mokslininko, kaip Mendelejevas), bet ten susigrūdusi dar didesnė minia atėmė ūpą. Galų gale įėjo į auditoriją, kurioje profesorius vos dviem studentams dėstė sunkiai suprantamą satyriką Persijų. Ten Račkauskas ir pasiliko.

 Vėliau Račkauskas mokėsi Odesoje, ten studijavo klasikines kalbas ir sutiko būsimąją žmoną Elena Latinską. Po 1917 m. Spalio revoliucijos Rusijoje jis su šeima persikėlė gyventi į Kauną, dirbo klasikinių kalbų profesoriumi Kauno universitete. Dar iki sovietų okupacijos tapo „dviejų bolševikų uošviu“: dukra Marija ištekėjo už Petro Cvirkos, o Eliza – už Antano Venclovos. Sovietinės okupacijos laikotarpiu, pasak anūko Tomo Venclovos, Merkelis valdžios atžvilgiu laikėsi ironiškai. Jo senamadiška klasikinių kalbų profesoriaus padėtis leido likti nuošaly nuo marksizmo ir visko, kas su juo susiję. Be to, kad ir kaip būtų besistengusi, valdžia lotynų kalbos gramatikos ir Katulo poezijos negalėjo sutalpinti į staliniškas formules. 

Ironiška laikysena, ne visiems suprantamas humoro jausmas ir ciniškas elgesys buvo Račkausko kasdienybės palydovai. Pavyzdžiui, užrakintame stalčiuje jis laikė pistoletą, gautą dar karo metais, ir jį panaudodavo tik ypatingais atvejais – per Naujųjų metų ar panašias šventes. Deja, vienas šūvis išsiskyrė iš kitų: 1968 m., per savo 83-iąjį gimtadienį, Merkelis Račkauskas savo kabinete išgėrė butelį konjako ir nusišovė. Spėjama, kad jis įtarė susirgęs prostatos vėžiu ir nenorėjo tapti našta namiškiams. Antanas Venclova savo dienoraštyje fiksuoja sūnaus Tomo reakciją į senelio poelgį: „Jis pasielgė kaip tikras Antikos žmogus!“. 

„…Jis buvo humoristas, skeptikas, ironiškai nusiteikęs bet kokios valdžios ir bet kokios pripažintos vertybės atžvilgiu. Toloka nuo ideologijos profesija padėjo jam gana nepriklausomai laikytis net labai tamsiu istorijos periodu. Man jis buvo jungtis su senuoju, priešsovietiniu pasauliu, netgi su pasauliu prieš Pirmąjį pasaulinį karą, ir dar toliau – su švietimo ir Renesanso tradicija”.

Tomas Venclova,

Manau, kad…: Pokalbiai su Tomu Venclova, Vilnius: Baltos lankos, 2000

Savo vaikystės ir ankstyvos jaunystės metus, praleistus Žemaitijoje, Merkelis Račkauskas yra aprašęs atsiminimuose Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy. Juos bandyta išleisti dar sovietmečiu, bet, anot Tomo Venclovos, cenzoriai nebuvo linkę spausdinti knygos apie skurstančio jaunuolio patirtis tarp gogoliškų dvarininkų bei kaimo kunigų, kurių lytiniai reikalai ano meto sovietų supratimu buvo aprašyti pernelyg atvirai. Tai yra bene vertingiausi XIX ir XX amžių sandūros lietuviški memuarai.

Merkelis Račkauskas su anūku Tomu Venclova
prieš pat II Pasaulinį karą.
Skip to content