Vaikystė ir jaunystė

1937

Tomas Venclova gimė 1937 m. rugsėjo 11 d. Klaipėdoje žinomo lietuvių rašytojo Antano Venclovos šeimoje. Mamos Elizos Venclovienės tėvas, Tomo senelis, Merkelis Račkauskas buvo senųjų kalbų, antikinės literatūros žinovas, eruditas (Kauno, vėliau Vilniaus universiteto filologijos profesorius). Vaikystės prisiminimuose – baisūs karo metai, kuriuos daugiausia praleido Kaune, Fredoje, savo senelių namuose.

1939

Kovo 22 d. Hitleriui aneksavus Klaipėdą, Venclovų šeima persikėlė į Kauną.

1940

Birželio 14 d. Stalinas pareikalvo, kad sovietų armija būtų įleista į Lietuvą ir būtų pakeista vyriausybė. Antanas Venclova paskirtas sovietų sudarytos Liaudies Vyriausybės švietimo ministru. Rugpjūčio 3 d. Lietuvą aneksavo SSRS. Venclovų šeima persikėlė į Vilnių.

Eliza Venclovienė su sūnumi Tomu 1938 metais, Klaipėda.

1941-1944

Karo metus Tomas Venclova praleido senelio iš motinos pusės Merkelio Račkausko name Kaune priemiestyje Fredoje ir pas kitus gimines kaimuose.

1944

Liepos ir rugpjūčio mėnesiais sovietai vėl užėmė Lietuvą ir įvedė savo valdžią. Apie 60 tūkst. lietuvių pasitraukė nuo sovietinės armijos ir atsidūrė perkeltųjų asmenų stovyklose Vakarų Vokietijoje. Antanas Venclova grįžo iš Maskvos. Tomas Venclova Fredoje ėmė lankyti pradinę mokyklą.

1947

1946 m Venclovų šeima persikelia į Vilnių. Nuo 1947 m. mokėsi Vilniaus pirmoje berniukų gimnazijoje

1950

Susipažino su broliais Ramūnu (Romu) ir Audroniu (Adu) Katiliais.

Studijų metai

1954

1954 m. įstojo Į Vilniaus universiteto Istorijos – Filologijos fakultetą studijuoti lituanistikos. Čia Tomas Venclova formavosi kaip atkaklus, savo kelio ieškantis žmogus. Jo interesai labai anksti pasisuko į kultūrą, literatūrą, į pasipriešinimą ideologiniams varžtams, primetamiems štampams.

Tomas Venclova apie 1947 namuose Pamėnkalnio gatvėje

.

1956


Nikita Chruščiovas pasakė „slaptąją kalbą” komunistų partijos XX suvažiavime. Įvyko sukilimas Poznanėje. Numalšinta Vengrijos revoliucija, jos paveiktas Venclova parašė eilėraščius, vėliau sujungtus į ciklą „1956 m. eilėraščiai”. Vilniuje susibūrė ir apie penkerius metus veikė grupė jaunų bendraminčių, tarp jų Tomas Venclova, Ramūnas Katilius, Pranas Morkus, Juozas Tumelius, Aleksandras Štromas, Virginijus Čepaitis ir Natalija Trauberg.

1957

Rugsėjo mėn. Venclova išėjo akademinių atostogų, lankė sunkvežimių vairuotojų kursus.

Šnapstrinkėrių būrėlio piešinys-karikatūra. Šnapstrinkeriai – 1955 metais veikusi humoristinė grupė studentų parodijuojanti komunistų partiją. Vienas iš narių Tomas Venclova. 

1958


Spalio mėn. pasirodė „Jaunųjų” almanacho korektūros su pirmąja T. Venclovos eilėraščių publikacija.

1958 metų pabaigoje buvo išleista pirmoji T. Venclovos 17-kos eilėraščių knyga Pontos Axenos, pasirašyta Andriaus Račkausko slapyvardžiu. Knyga 4-iais egzemplioriais išėjo Vilniuje, savilaidos leidykloje „Eglutė” („Joločka”) , kurioje darbavosi ir pats autorius su draugais V. Čepaičiu, P. Morkumi, N. Trauberg .

1958 m. gruodį ta pati leidykla išleido rusų kalba T. Venclovos straipsnį „Pasaulis – vizija ir pasaulis – konstrukcija” (5 egz.) apie „revoliuciją mene”, kurios ribą autorius nubrėžė ties Bodlero, Rimbaud, Rilkės ir Gumiliovo kūryba.

Valdžia uždraudė studentų almanachą Kūryba, kuriame buvo skelbiama ir Venclovos kūrinių.

Spalio 23 d. Borisui Pasternakui paskirta Nobelio premija.

1959

Sausį Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime Venclovai buvo priekaištaujama, kad esąs Pasternako sekėjas, jis to nepaneigė. Vyko Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto „valymas” dėl Kūrybos bylos.

Gruodžio 14 d. Venclova apsilankė pas Borisą Pasternaką Peredelkine.

1960


Pavasarį T. Venclova baigia Vilniaus universitetą.

1960 m. grupė draugų sukuria Savišvietos ratelį (dar 1958 m. T. Venclovai buvo kilusi mintis kurti grupę, kurioje draugai skaitytų vieni kitiems paskaitas iš pasaulinės kultūros temų, kurias geriau išmano). Jaunuoliai rinkosi brolių Katilių, kartais Kamos Ginko tetos, Venclovų bute.

1960 m. balandį T. Venclova susitiko su Aleksandru Ginzburgu, kuris tuo metu lankėsi Vilniuje, ir davė jam keletą savo eilėraščių žurnalui „Sintaksis”. Netrukus Maskvoje Ginzburgą areštavo. Radę T. Venclovos rankraščius, T. Venclovą ir jo draugus tardė KGB. Domėjosi ir Savišvietos ratelio veikla. Tuomet kartu tardytas A. Štromas vėliau su susižavėjimu rašė, kad T. Venclova po tardymo atsisakė paduoti ranka KGB kapitonui.

Gegužės 30 d. mirė Pasternakas  – Venclova dalyvavo laidotuvėse.

Maskvoje

1961 -1965


1961 m. išleistos Justino Marcinkevičiaus apysakos „Pušis kuri juokėsi” literatūrinių personažų prototipais, kaip kartais tvirtinama, tapo T. Venclova ir jo draugai.

1961-65 m. T. Venclova gyveno Maskvoje,. Vedė Mariną Kedrovą, bičiuliavosi su Andrejumi Volkonskiu, Genadijumi Aigi, Natalija Gorbanevskaja, Andrejumi Sergejevu, Leonidu Čertkovu. Susitiko su Anna Achmatova. Venclova užsidirbo iš vertimų ir iš dviejų mokslo populiarinimo knygų apie astronomiją ir kibernetiką.

1962 metais skaitytojams perrašinėjant Vilniuje plito dar vienas T. Venclovos savilaidos leidinys  – Maskvos eilėraščiai, apie kurį KGB žinojo, jo ieškojo, bet taip ir nesurado.

1962 m. Išleista T. Venclovos mokslo populiarizacijos knyga „Raketos, planetos ir mes“.

Tomas Venclova su žmona Marina Kedrova ir tėvais Vilniuje, apie 1962 m.

Lietuvoje išleista Achmatovos poezijos vertimų rinktinė (1964), kai kurie eilėraščiai versti Venclovos.

1964 m. spalio 14 d. nuo valdžios nušalintas Chruščiovas.

1965


Išleista antra mokslo populiarizacijos knyga „Golemas, arba dirbtinis žmogus”.

Venclova grįžo į Vilnių.

1966


Septintasis dešimtmetis T. Venclovos gyvenime – tai rimtų semiotikos studijų pradžia. 1966 m. T. Venclova dalyvavo semiotikų vasaros mokykloje Kaariku (netoli Tartu), o 1967 m. pavasarį profesoriaus Jurijaus Lotmano paprašytas skaitė Lietuvių literatūros kursą Tartu universitete. 1966 m. T. Venclova Vilniaus universitete įsteigė semiotikų būrelį. Lietuvių autorių tekstus pirmasis aprašė taikydamas struktūrinės analizės principus (str. „Erdvė ir laikas K. Donelaičio Metuose“; „Pastabos apie J. Baltrušaičio poetiką“).

Vilniuje apsilankė Josifas Brodskis, Venclova su juo susipažino jam viešint Ramūno ir Ado Katilių bute.

1967

Venclova susipažino su Nadežda Mandelštam.

1968


Prasidėjo Prahos pavasaris. Raudonojoje aikštėje užgniaužta demonstracija prieš įsiveržimą į Čekoslovakiją; sulaikyti demonstrantai, tarp jų Natalija Gorbanevskaja. Kultūrinis gyvenimas suvaržytas visame Rytų bloke, taip pat Lietuvoje.

Nors į aktyvią disidentinę veiklą T. Venclova įsijungė tik po tėvo mirties, tačiau jau 1968 m. pradžioje kartu su rusų disidentais pasirašė protestą dėl Ginzburgo ir Jurijaus Galanskovo bylos.

1969-1972 metais daugiausiai gyveno Leningrade (Sankt Peterburge). Artimai draugavo su Brodskiu ir jo aplinka.

1970

Pirmą kartą viešėjo Lenkijoje.

1971

Kovo 23 d. Lietuvos rašytojų sąjunga atsisakė priimti Venclovą.

Birželio 28 d. mirė tėtis, Antanas Venclova.

Antrą kartą viešėjo Lenkijoje, ten susipažinop su Adamu Michniku ir Barbara Toruńczyk.

1972


„Vagos” leidykla išleido T. Venclovos knygą „Kalbos ženklas”.

Birželio 4 d., valdžios priverstas, emigravo Brodskis.

Uškovas (netoli Leningrado), 1972 m. gegužės pabaiga. Ramūnas Katilius (kairėje), Josifas Brodskis ir Tomas Venclova (Marijos Etkind nuotrauka. Iš Ramūno ir Elės Katilių archyvo)

1973

Czesławo Miłoszo išverstas Venclovos eilėraštis „Dialogas žiemą” publikuotas lenkų emigrantų žurnale Kultūra.

1975


1975 m. gegužės 9 d. T. Venclova parašė „Atvirą laišką” Lietuvos komunistų partijos Centro Komitetui, kuriame paskelbė, kad komunistinė ideologija jam tolima ir jo manymu, didele dalimi klaidinga ir paprašė teisės emigruoti. Laiško tekstas pateko į Vakarus ir patraukė Czesławo Miłoszo, Arthuro Millerio bei kitų dėmesį.

1976


1975 m. trisdešimt penkios valstybės Helsinkyje pasirašė susitarimus, tarp kurių buvo įsipareigojimai gerbti žmogaus teises. 1976 m. rudenį kūrėsi ir Lietuvos Helsinkio grupė. T. Venclova kartu su kunigu jėzuitu Karoliu Garucku, fiziku Eitanu Finkelšteinu, poete, buvusia politine kaline Ona Lukauskaite-Poškiene ir buvusiu politiniu kaliniu Viktoru Petkumi buvo tos organizacijos steigėjas ir narys.

Tomas Venclova su žmona Natalija Ogaj ir dukra Marija, 1974 m.

Gruodžio 1 d. spaudos konferencija Maskvoje užsienio žurnalistams pateiktas manifestas (datuotas lapkričio 25 d.). Venclova susipažino su Liudmila Aleksejeva.

Rusijos emigrantų žurnale „Континент” publikuotas Venclovos eilėraštis „Poeto atminimui. Variantas”, išverstas Josifo Brodskio.

Vakaruose

1977


Gavus Kalifornijos universiteto Berklyje kvietimą, parūpintą Czesławo Miłoszo, Venclovai leista išvykti iš SSRS. Išvyko sausio 25 d. Slaptoje Jurijaus Andropovo rezoliucijoje teigiama, kad Venclovos tolesnis likimas „bus sprendžiamas pagal jo elgesį užsienyje”. Tris savaites praleidęs Paryžiuje (kur susitiko su Algirdu Juliumi Greimu), Venclova nuvyko į JAV. Lietuvos Helsinkio grupės įgaliotas atstovauti jai Vakaruose, vasario 24 d. Vašingtone liudijo Kongreso Saugumo ir bendradarbiavimo komisijai. Kova-gegužę dėstė Kalifornijos universitete Berklyje kaip Regent’s Professor.

Birželio 14 d. SSRS Aukščiausios Tarybos specialiu įsaku iš Venclovos atimta Sovietų Sąjungos pilietybė. JAV suteikė politinį prieglobstį. Rugsėjį persikėlė į Los Andželą ir ten dėstė Kalifornijos universitete.

1977 m. Chicago Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas išleido T. Venclovos knygą „98 eilėraščiai”.

1978


Vienas pačių žinomiausių T. Venclovos kūrinių – kartu su Czesławu Miłoszu 1978 metais parašytas dialogas Vilniaus tema Paryžiaus „Kultūroje” – „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma.”, iš kurio nemažai pasaulio žmonių pirmą kartą sužinojo apie Lietuvos ir Vilniaus problemas.

Tomas Venclova su Czesławu Miłoszu ir Rimvydu Šilbajoriu Santaros-Šviesos suvažiavime, 1978 m. Tabor farms.

1979

Žurnale „Kultūra” publikuotas „Dialogas apie Vilnių” (su Czesławu Miłoszu). Mičigane išleista knyga „Balstai. Iš pasaulinės poezijos”.

1980


Persikėlė į Niu Heiveną (Konektikuto valstija), pakviestas dėstyti Jeilio universitete – ten dėstė rusų poeziją. Apsigynė daktaro laipsnš, vėliau disertacijos pagrindu išleista knyga rusų poeziją „Неустойчивое равновесие. Восемь русских поэтических текстов”(1986 m.).

1980 metais Tomas Venclova dalyvavo Poetry International festivalyje Roterdame, kur jo poezija buvo išversta į keliolika kalbų, įskaitant arabų ir japonų.

1981

„Dialogas apie Vilnių” publikuotas Lenkijos pogrindinėje spaudoje. Gruodžio 19 d. Lenkijoje įvesta karinė padėtis.
Chicago Akademinės skautijos leidykla išleido T. Venclovos knygą „Lietuva pasaulyje. Publicistika.”

1985

Balandžio 12 d. Venclovai suteikta JAV pilietybė.
Chicago Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas išleido T. Venclovos knygą „Tekstai apie tekstus”

Jeilio universitete suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Pradėjo eiti slavų kalbų ir literatūros dėstytojo pareigas Jeilio universitete (nuo 1990 m. docento, 1993-2012 m. profesoriaus).

1986

Lapkritį Venclova apsilankė Vengrijoje.

1988

Su turistų grupe nuvyko į SSRS, apsilankė Maskvoje ir Leningrade, susitiko su motina ir draugais.

Birželį po BBC interviu Londone apie perestroiką Venclovai uždrausta penkerius metus lankytis SSRS.

1990


1990 metais poetui už kūrybinį darbą buvo Slovėnijoje įteiktas Didysis Vilenicos prizas. Juo apdovanojami Centrinės Europos rašytojai. Šios prizo įteikimo proga Tomo Venclovos poezija verčiama į slovėnų kalbą ir leidžiama atskira knyga.

Venclova susituokė su Tatjana Nikitina-Milovidova.

Čikagoje išleista poezijos knyga „Tankėjanti šviesa”.

Po SSRS žlugimo

1991


1991 m. sausio 13 d. pareiškimas, išspausdintas laikraštyje „New York Times” sausio 15 d. , prieš sovietų išpuolį prieš Lietuvos žmones, pasirašytas Tomo Venclovos, Josifo Brodskio ir Czesławo Miłoszo. Cz. Miłosz, T. Venclova ir J. Brodskis bendravo gyvendami vakaruose, tapo artimais draugais ir bendraminčiais. Trijų poetų artimumas ne tik skatino juos versti vienas kito eiles, jų draugystė turėjo reikšmės ne vien kultūrai. Šie ryšiai pagimdė ir pilietines akcijas.

Trijų poetų pareiškimas prieš sovietų išpuolį prieš Lietuvos žmones.

T. Venclova bandė patekti į Vilnių kaip žurnalistas, bet leidimo negavo.

1991 m. pabaigoje T. Venclova tampa Liublino Marijos Kiuri-Sklodovskos (Maria Curie-Sklodowska) universiteto garbės daktaru. Apdovanotas Kaprio premija (Premio Capri, Italija).

Kaip Baltijos studentų progreso asociacijos pirmininkas, sugrįžo į Lietuvą, lankėsi Latvijoje ir Estijoje; paskutinį kartą pasimatė su Jurijumi Lotmanu.

Suiro SSRS, pasaulio šalys pripažino nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Išleistos dvi naujos knygos:
Tomas Venclova. „Pašnekesys žiemą”, Eilėraščiai, vertimai. Vilnius: Vaga, 1991.
Tomas Venclova. „Vilties formos”, Eseistika ir publicistika. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991

1995


Lietuvos Prezidento apdovanotas LDK Gedimino ordinu, Komandoro kryžiumi.

1996

Sausio 28 d. mirė Josifas Brodskis.

Angliškai išleista Venclovos knyga „Aleksander Wat: Life and Art of an Iconoclast” („Aleksandras Watas: ikonoklasto gyvenimas ir menas)”.

1997

Angliškai išleistas Venclovos poezijos rinkinys „Winter Dialogue” („Pašnekesys žiemą”), vertė Diana Senechal.

1998


Išleista T. Venclovos poezijos knyga „Reginys iš alėjos”, Vilnius: Baltos lankos.

Tomas Venclova su Kęstučiu Nastopka, 1997 m. Venclovų namuose-muziejuje.

1999


Išleista T. Venclovos „Rinktinė” (poezija), Vilnius: Baltos lankos. Niujorke angliškai išleistas esė rinkinys „Forms of Hope” („Vilties formos”).

Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, Karininko kryžiumi.

2000


Paskelbtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Nacionalinė premija T. Venclovai skirta už 1998 m. pasirodžiusį eilėraščių rinkinį „Reginys iš alėjos”, 1999 m. išleistą poezijos rinktinę, bei 2000 m. išėjusią pokalbių knygą „Manau, kad…”. Apdovanojimas rašytojui buvo skirtas ir už kitose šalyse 1996 – 2000 m. išleistas poezijos ir straipsnių bei studijų knygas anglų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis.

2000 m. tapo Krokuvos Jogailos (Jagiellonski) universiteto garbės daktaru.

Vilniuje, Liejyklos g. 6, prie J. Brodskio memorialinės lentos atidengimo dieną (2000.10.02) nusifotografavo (iš dešines i kairę) Tomas Venclova, Gunteris Grassas,
Czesławas Miłoszas, Arūnas Bėkšta, Prezidentas Valdas Adamkus, Wislawa Szymborska ir kiti asmenys (Donatos Mitaitės nuotr.)

Apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Išleista knyga: „Manau, kad…”: Pokalbiai su Tomu Venclova, Vilnius: Baltos lankos, 2000.

2001


T. Venclovai Seinuose (Lenkija) esantis „Paribio” fondas ir centras „Paribys – menų, kultūrų, tautų centras” suteikė 2001-ųjų „Paribio žmogaus” vardą. Šis vardas suteikiamas kas dveji metai. Juo tampa asmuo, kuris propaguoja paribio idėjas – laužo įsisenėjusius stereotipus, tiesia tiltus tarp įvairių tautų bei religijų.

Išleistos knygos:
Günter Grass, Czesław Miłosz, Wisława Szymborska, Tomas Venclova, „Pokalbiai apie atminties ateitį. Gespräche über die Zukunf der Erinnerung. Rozmowy o przyszłości pamięci”, Vilnius: Baltos lankos, 2001.
T. Venclova. „Vilnius: Vadovas po miestą”, Vilnius: R.Paknio leidykla, 2001

Tomas Venclova 2001 m.

2002


T. Venclova su Czesławu Miłoszu – Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Seimų parlamentinės asamblėjos premijų laureatai.

2002 m. gruodžio mėn. Vilniaus miesto savivaldybė už nuopelnus meno srityje skyrė T. Venclovai bronzinę Šv. Kristoforo statulėlę, kuria kasmet apdovanojami labiausiai miestui nusipelnę žmonės. T. Venclova šį garbingą apdovanojimą gavo už 2001 m. R. Paknio leidyklos išleistą jo knygą „Vilnius. Vadovas po miestą“ lietuvių, lenkų bei anglų kalbomis.

2003

Vilniuje išleista knyga „Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų”. Iš kelionės dienoraščių, Vilnius: Baltos lankos, 2003.

2004

Rugpjūčio 14 d. mirė Czesławas Miłoszas.

2005


Sausio mėn. T. Venclova tampa Torūnės Mikalojaus Koperniko (Mikolaj Kopernik) universiteto garbės daktaru.

Išleista knyga: T. Venclova, „Sankirta”. Eilėraščiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

Paskirta Naujosios Europos Naujosios kultūros (Lenkija) premija.

2005 m. apdovanotas Jotvingių premija už eilėraščių knygą „Sankirta”. Jotvingių premija – pagrindinis Poetinio Druskininkų rudens apdovanojimas. Ją 1985 metais įsteigė Sigitas Geda. Šią premiją už geriausią metų knygą ar publikaciją skiria komitetas, kurį sudaro visi ankstesni Lietuvoje gyvenantys šios premijos laureatai, o teikia Druskininkų savivaldybė ir nuo 1998 metų Lietuvos Kultūros ministerija.

2006


Išleista knyga: T. Venclova, „Vilniaus vardai”. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2006 bei poezijos vertimų rinktinė „Kitaip”.

Vokiečių leidyklos „Suhrkamp” užsakymu parašyta knyga „Vilnius. Asmeninė istorija”. Ji buvo išleista vokiškai 2006 m.

2006 m. apdovanotas Krynicos (Lenkija) festivalio „Naujoji Naujosios Europos kultūra“ premija.

Tomas Venclova ir Ramūnas Katilius (G. Zemlicko fotografija), 2006 m.

2007


Sausio 8 d. Tomui Venclovai Vengrijos Respublikos ambasadoje Vilniuje buvo įteiktas 1956 metų Vengrijos revoliucijos 50-mečio atminimo medalis. Šis apdovanojimas – bronzinis medalis – tai oficiali Vengrijos Respublikos padėka visiems, kurie aktyviai parėmė anuomet Vengriją jos kovoje prieš tironiją, taip pat tiems, kurių gyvenimai buvo reikšmingai įtakoti šio istorinio įvykio.

Balandžio 5 d. mirė Venclovos mama Eliza Venclovienė,

2008


Spalio 20 d. iškilmėse Sankt Peterburgo Ermitažo teatre Tomui Venclovai buvo įteikta premija „Baltijos žvaigždė“ (premijos steigėjai: Rusijos Federacijos kultūros ministerija, Sankt Peterburgo kultūros reikalų komitetas, Pasaulinis peterburgiečių klubas ir fondas „Tarptautinis Baltijos festivalių centras“). Premija skiriama asmenims už humanitarinių ryšių Baltijos regiono šalyse plėtojimą ir stiprinimą.

Maskvoje LR ambasados iniciatyva išleista Tomo Venclovos knyga „Negatyvų baltumas”.

Didžiojoje Britanijoje Bloodaxe Books leidykloje išleista nauja Tomo Venclovos poezijos knyga anglų kalba „The Junction: Selected Poems“ (Sankirta. Rinktiniai eilėraščiai). Knygos leidėja – Ellen Hinsey, eilėraščius į anglų kalbą išvertė Ellen Hinsey, Konstantine Rusanov, Diana Senechal.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido Merkelio Račkausko knygą „Užrašai. Dvidešimt metų (1885-1905) Žemaitijos užkampy“. Knygos sudarytojas Tomas Venclova.

2009


Londono knygų mugėje balandžio 20 d. surengtas susitikimas su Tomu Venclova bei Laimonu Briedžiu, kurio metu buvo pristatytos jų naujos knygos apie Vilnių. Taip pat Tomas Venclova pratęsė poezijos skaitymų turą, susijusį su viena solidžiausių lietuvių poezijos publikacijų Jungtinėje Karalystėje – 2008 metų pabaigoje išleista rinktinė „The Junction: Selected Poems“. Balandžio 21 d. jis skaitė savo eiles poezijos vakarų serijoje „Poetry in Grasmere”, Cumbria. Skaitymai vyko Šv. Osvaldo bažnyčioje. Balandžio 22 d. Tomas Venclova susitiko su skaitytojais Niukaslio universitete.

Niujorke išleista esė knyga „Vilnius: A Personal History”.

2010


Sausio 31 d. „Sugiharos fondas – Diplomatai už gyvybę“ paskelbė 2009 metų Tolerancijos žmogų. Juo pripažintas poetas, eseistas ir vertėjas Tomas Venclova. Tolerancijos nominacija suteikiama už aktyviai reiškiamą vertybinę ir pilietinę poziciją prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime.

Kovo 20 dieną Gdansko universitete iškilmingoje ceremonijoje profesoriui Tomui Venclovai buvo suteiktas šio universitete garbės daktaro vardas. Sprendimas T. Venclovai suteikti garbingą vardą Gdansko universitete buvo priimtas 2009 m. lapkričio 26 d. T. Venclovai taip pat yra suteikti Liublino Marios Sklodowskos–Curie, Krokuvos Jogailaičių ir Torūnės Mikalojaus Koperniko vardo universitetų garbės daktaro vardai.

Gdansko universiteto toga, įteikta prof Tomui Venclovai 2010 metais.

Birželio 1 d. VDU Didžiojoje auloje iškilmingo Vytauto Didžiojo universiteto Senato posėdžio metu prof. Tomui Venclovai buvo įteiktos Garbės daktaro regalijos už nuopelnus mokslui, kultūrai ir Vytauto Didžiojo universitetui. Šis sprendimas buvo priimtas vasario 24 d. vykusio universiteto Senato posėdžio metu, kurio metu taip pat buvo nuspręsta VDU garbės daktaro vardus suteikti prof. Birutei Galdikas, prof. Andreas F. Kelletat, o VDU garbės profesoriaus vardą – prof. Bronislavui Genzeliui.

Vilniuje išleisti „Visi eilėraščiai. 1956-2010″.

Samuelio Fischerio vardo vizituojantis profesorius Berlyno laisvajame universitete.

2011


Rugpjūčio 8 d. poezijos festivalyje Xining, Qinghai provincija, Kinijos Liaudies Respublikoje „Auksine Tibeto Antilope” buvo apdovanotas poetas, profesorius Tomas Venclova. Festivalio komitetas pranešimą apie nominaciją buvo pateikęs šių metų vasario mėnesį. Venclova – jau antrasis laureatas festivalio istorijoje, prieš tai, 2009 m., juo buvo tapęs argentiniečių poetas Juan Gelman (Chuanas Gelmanas). Pirmą kartą festivalis surengtas 2007 m.

R. Paknio leidykla išleido T. Venclovos knygą „Vilnius. Asmeninė istorija”. Šią knygą T. Venclovai užsakė vokiečių leidykla „Suhrkamp”. Ji buvo išleista Vokietijoje 2006 m., vėliau pasirodė leidimai Lenkijoje, Vengrijoje ir JAV. Nors knygos originalas buvo lietuviškas, jis buvo išspausdintas tik 2011 m.

2012


Rugsėjo 11-ąją LR kultūros ministras Arūnas Gelūnas įteikė T. Venclovai Kultūros ministerijos apdovanojimą – garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Profesoriui dr. Tomui Venclovai įteiktas Klaipėdos universiteto garbės daktaro vardas. Inauguracija vyko 2012 m. lapkričio 13 d. Klaipėdos universitete.

Varšuvoje, minint vieno geriausių literatūros žurnalų Lenkijoje „Zeszyty Literackie” 30-ties metų jubiliejų, lietuvių poetas, eseistas, vertėjas Tomas Venclova buvo apdovanotas aukščiausiu Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos apdovanojimu – Auksiniu Gloria Artis medaliu. Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Bogdan Zdrojewski apdovanojimą Gloria Artis Tomui Venclovai skyrė už nuopelnus kultūrai ir ilgametį bendradarbiavimą su žurnalu „Zeszyty Literackie”.

Vilniuje išleista Tomo Venclovos bibliografijos rodyklė.

Tapo Jeilio universiteto slavų kalbų ir literatūros profesoriumi emeritu.

2013

Vilniuje išleistas publicitikos rinkinys Pertrūkis tikrovėje. Venclovai suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas. Apdovanotas Ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai Didžiuoju kryžiumi.

2014

Paskirta Petrarkos premija (Vokietija).

2015

Amerikos akademija Berlyne paskyrė Berlyno premiją. Vraclove apdovanotas Jano-Nawako Jeziorańskio premija. Kartu su Leonidu Donskiu parašė ir Lietuvoje bei Lenkijoje išleido knygą Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje.

Tomas Venclova 2013 m.

2016

Vilniuje išleista eilėraščių ir vertimų rinkinys Eumedžių giraitė, publicistikos ir straipsnių rinktinė Prarasto orumo beieškant ir antropologės Ellen Hinsley anglų kalba parengta pokalbių knyga su Tomu Venclova Magnetic North (liet. Nelyginant šiaurė magnetą).

2017

Tomui Venclovai suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas.

53-iasis Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“ laureatas. Kauno miesto savivaldybės skiriama Maironio premija įteikta  Tomui Venclovai už eilėraščių knygą „Eumenidžių giraitė“, išleistą leidykloje „Versus aureus“.

Iškilmingas Tomo Venclovos 80-mečio renginys Vilniaus rotušėje 2017.09.13.
Tomo Venclovos fotografijų ir poezijos leidinių paroda „Tomas Venclova: taip artėja žodis“ vyko Vilniaus Rotušėje 2017.09.11 – 09.30. Renginių ir parodos rengėjas Vilniaus memorialinių muziejų direkcija.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas surengė Tarptautinę mokslinę konferenciją „Tomo Venclovos kūrybos ženklai“ , skirtą Tomo Venclovos 80-mečiui. Rėmėjas Renginių ir parodos rengėjas Vilniaus memorialinių muziejų direkcija.

Grįžimas į Vilnių

2018

Iš New Haveno poetas persikelia gyventi į Vilnių.

Vilniuje išleidžiama Tomo Venclovos parašyta Lietuvos istorija visiems, I tomas,

2019

Vilniuje išleidžiama Tomo Venclovos parašyta Lietuvos istorija visiems, II tomas,

Tomas Venclova tvarko savo tėčio biblioteką Venclovų namuose muziejuje, 2018 m.



Paruošta pagal: Donata Mitaitė. Tomas Venclova. Biografijos ir kūrybos ženklai, Vilnius, 2002; Tomas Venclova ir Ellen Hinsey. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey, Vilnius, 2017
Taip pat konsultuojamasi su profesoriumi Tomu Venclova.

Skip to content