Hidalgo

Duok man ranką, Sancho. Broli mano,
Aš pakilsiu. Negaliu. Tuojau.
Štai, aš čia. Iš pamiršto romano
Į nelygią kovą išėjau.

Koks apsunkęs ir bejėgis kūnas!
Niekad nesuvoksime, už ką
Mudviem skirtos aikštės ir tribūnos,
Tankų bokštai, virvė ir kulka.

Visas turtas – žodžiai neatsargūs,
Visas menas — mirti ir mylėt,
Visas atpildas — po didžio vargo
Purvina planetos pakelė.

Riteris, kalbėtojas, žaidikas,
Ženklintas kulkosvaidžio švinu,
Nebe pirmą kartą nužudytas,
Nebe pirmą kartą gyvenu.

1956 metų eilėraščiai

Iš knygos:
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 6.

Pašnekesys žiemą

Įženk į šį peizažą. Dar tamsu.
Anapus kopų gaudžia tuščias plentas.
Su jūromis kariauja kontinentas –
Nematomas, bet sklidinas balsų.
Praeivis arba angelas sniege
Paliko lengvą užpustytą brydę,
Ir kranto atspindys juosvam lange
Mums primena bevaisę Antarktidę.

Putoja neužšalus pragarmė.
Jau nebe pirmą mylią rieda smiltys.
Čia paryškėja, čia išnyksta tiltas,
Ir plinta atšiauri žiemos ertmė.
Nėra nei telegramų, nei laiškų,
Tik nuotraukos. Tranzistorius neveikia.
Sakytum, žvakė, lašanti vašku,
Užantspaudavo pavojingą laiką.

Koks drėgnas oras, koks skardus akmuo,
Koks visagalis paryčio rentgenas!
Įtempus žvilgsnį, praskaidrėja sienos,
Bažnyčios bokštas ir žmogaus liemuo.
Baltam fone išsiskiria tiktai
Migloti medžių kontūrai. Pro žievę,
Net užsimerkęs, tu beveik matai
Atsparią, siaurą paskutinę rievę.

„Tas įprotis išvargina akis,
Po valandėlės nesunku suklysti.”
„Ne apie mus byloja pranašystė.”
Pakrypsta apšarmojusi ašis,
Ir, rodos, horizonto riboje,
Kur juoduoja laivai ir stingsta garsas,
Nejudriame pajūrio danguje
Įsidega Jupiteris ir Marsas.

Ligi Atlanto plyti tuštuma.
Dyki laukai – lyg atrakintos salės.
Po sausio sluoksniu slepiasi vasaris,
Nuo šlapio vėjo gūžias lyguma.
Už marių apsinuogina kalnai,
Duburyje suslūgsta ir pajuosta
Aptirpusi pusnis. „O kas tenai?”
„Vėl upių žiotys, įlankos ir uostai.”

Po sunkiasvorio debesio tinklu
Tarytum žuvys blizga ankštos aikštės.
„Ar tu atsimeni, ką sakė žvaigždės?”
„Šis amžius išsiverčia be ženklų,
Tėra statistika.” „Mirties trauka
Sukausto žmogų, augalą ir daiktą,
Tačiau sudygsta grūdas ir auka,
Ir štai tada, manau, ne viskas baigta“

„Kur liudininkas? Aš nesuprantu,
Kas perskiria tikrovę ir apgaulę:
Gal mudu esame vieni pasauly.”
„O man atrodo, kad esi tik tu.”
„O trečias pašnekovas? Tu sakai,
Kad niekas šito pokalbio negirdi?”
„Yra dangus ir apsnigti laukai,
O balsas kartais pergyvena širdį.”

Vidurdienis patamsina medžius. Visai prašvitus, sąmonėje lieka Prieš valandėlę sutverti iš nieko Lengvi daiktai, atstojantys žodžius: Sudužusi ledokšnio atskala, Šakų skeletas, ištrupėjęs mūras Ties gatvės posūkiu… Paskui – tyla Ir šiapus jūros, ir anapus jūros.

Iš knygos
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 44-46.

[Sustok, sustok]

* * *

Sustok, sustok. Suyra sakinys.
Stogų riba sutampa su aušra.
Byloja sniegas, pritaria ugnis.

Kaskart lėčiau švytuoja skridinys,
Ir aslą braukia švino atsvara.
Sustok, sustok. Suyra sakinys.

Pasaulio vietoj žėri brėžinys,
Kurį atspindi veidrodžio dykra.
Byloja sniegas, pritaria ugnis.

Į kamerą sugrįžta kalinys,
Į dangų brenda zonos aptvara.
Sustok, sustok. Suyra sakinys.

Erdvės skeveldra, laiko trupinys
Apgaubia mūsų kūnus nei sfera.
Byloja sniegas, pritaria ugnis.

Prie veido glaudžias visa, kas išnyks,
Ir angelo galvūgaly nėra.
Sustok, sustok. Suyra sakinys.
Byloja sniegas, pritaria ugnis.

Iš knygos
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 47-49.

Ruduo Kopenhagoje

  Iš drakono nasrų
plūsta Baltijos vandenys. Blykčioja bronzinis nagas.
Aštriabriaunė srovė čaižo erdvę tarytum botagas
    ir pavirsta garu
      virš fontano taurės.
     Atminty ne iš karto užsiveria spragos,
ir pažįstami debesys ritasi virš Kopenhagos
iš kairės,


    kai žvelgi į pietus.
Juos palydi skardiniai stogai, apkapotos ir purvinos liepos,
   šimtas tūkstančių dviračių. Aidas, trumpam pasislėpęs,
  palei uosto vartus,
vėl išnyra šalia.
Drėksta astrai. Raudonais snapučiais puikuojas palėpės,
      ir šaligatvį užtveria baržos statmuo, atsiliepęs drungname kanale,

kur gelmė neskaidri.
Tik stovylos įveikia šį rudenį. Šlapias karalius
tiesia vyskupui ranką. Raides ir kryžius pjedestaluos
kantriai graužia sūri
tuštuma,
nes istorija baigias. Išnyksta valstybės ir šalys.
Įsiklausęs girdi: nuo ašigalio atslenka spalis,
o po spalio – žiema.


Ties bulvaro kerte
blandžiai plazda neonas. Keleivis pasideda mantą,
dairos Annos aikštėj, liečia medį, beveik nesupranta,  kokiame jis mieste,
nes diena
sklidina juosvo tėviškės prieskonio.Burlaivis brūžina krantą,
     ir šiaurietišką vardą – nugludintą gniūžtę sonantų
ridinėja

Standų tinklą apkloja
nukryžiuoti vijokliai, nedidelės rožės,
lapų žvaigždės. Už Tivoli plyti trankus geležinkelio ruožas šioj gamtoj nevėluoja
traukinys.
Po vyzdžiais išsilaiko ne tai, kas vadinasi grožis,
o kalkėti smėlynai, skruosto kontūras, eisenos bruožas, horizonto brūkšnys.

Mėgini
į stiprėjantį vėją pečiais atsiremti,
atpažintąją druską ir dumblą pasemti,
bet tamsiam šuliny
kas akimirka slūgsta lygmuo,
ir kelintą jau kartą dėkoji už tremtį,
ir sumoki grynais, pasirinkdamas savąją lemtį.
Tu negrįši namo,

      nes kiekvienas atomas seniai
      atsinaujino kūne. Sutrikusi sąmonė rausias
kalboje tarsi stalčiuje. Nuosakų, būdvardžių gausmas,
neiginiai,
dalelyčių akla
begalybė, ankšti sakiniai, ir tik protarpiu sausas,
lyg ne mūsų patirtas, bet kvapą užgniaužiantis skausmas
ir tyla.

Švyti saulės dėmė,
vainikuodama įviją bokštą. Apeidamas mūrą,
rodos, užpūti žvakę. Barokinę architektūrą
pavaduoja ertmė,
ir kažkur nearti
už krūmynų ir dykviečių smėlin sugūra
mare, pelagos, thalassa, jūra, vienintelė jūra,
tartum Stiksas plati.

Virš skardžių
keterų, virš putojančių proskynų kaupiasi švinas, pranašaudamas vėtrą ir užmarštį. Lėkštas žemynas            atsiduoda skurdžiu
metalu,
ir užsikerta radijas. Tiek ir teliko tėvynės –
tik begarsė grėsmė, tik prakiuręs urano banginis
ant pakrantės uolų.

Tu kol kas dar esi.
Gluosnių replikas lydi granito remarkos.
Du geltonus lapus prieš vidurdienį nukrečia parkas,
įsitempia šviesi
barometro šerdis,
šaltis perima kaulus. Negelbsti megztinis ir švarkas,
ir alsuoja rūkais Kategatas, ir dvelkia ledu Telemarkas,
ir mirtis – tai mirtis.

Tiek ir lieka: patirti suspėjusio traukinio gaidą,
liesti svetimą veidą, rankas ant turėklų,
kai visas žodynas per klaidą
sutampa su įvardžiu „mes”.
Magnio speigas nutvieskia pagalvį, paklodę, padėklą,
ir keleivis sukanda dantis ir sumykia, be džiaugsmo
išblokšdamas sėklą
į nuvargintų įsčių gelmes.

Niekada
nesugrįžti namo. Užsisklęsti, pradingti, prasmegti  
 rudeninėj tvirtovėj. Netekti, ko lemta netekti,
kas dar slypi greta
iš senosios erdvės.
Ir tebeplaka širdys, nors gėda ir nuodėmė plakti,
ir skaisti sirena įsiterpia į suteptą naktį
šiapus Zundo srovės.

Iš knygos
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 90-94.

In memoriam Henkus Hapenčkus

 Pranui Morkui

Neverta sveikintis. Rodos, tik tas, ko nebuvo, įstengia
pakelti nešimo svorį. Nėra vienodesnio daikto         
už jo vienatvę. Motorai, kvapo pristigę, spengia   
tarp apygardos teismo ir įkalnėn kopiančių laiptų,
priešais kapus, kur noksta gelsvi nuodingi vėdrynai 
ir neįmanomų datų vengia akmuo ir metalas.         
Ką gi, vėl susitikom po siauro prospekto liepom.  
Tai, kas esi ir būsi, tėra nebrangios lentelės
išlankstytas paviršius, raidės kaitrioj vitrinoj,    
balsių ir priebalsių pluoštas iš tuštumos vardyno,   
net ne skaistus šešėlis, atsispindėjęs Letoj,

net ne kontūras, mirgąs giliai po vandens paviršium
šulny, kur Grįžulo ratų žvaigždės liejas į viena.      
To, kuris negyveno, miestas net neužmiršo.
Pražiūrėtas visatos, prastumsi ir šitą dieną.         
Daug svetimesnis praeivio regai nekaip Odisėjas,
Nojus, Peteris Panas, Hamletas, Pūkuotukas,        
vos išsitekęs plote, kur senstanti sąmonė vingiais 
seka asfalto vingius, lyg oro spraga pašviesėjęs,       
tu sutampi su bet kuo. Tave įsiurbia nublukęs  
sausas prieškario tinkas, bevaisis vasaros rūkas, nesutirštėjęs erdvėj, tą pat akimirką dingęs.

Šiapus širdperšos upės, toliau už viltį ir gėlą,       
aklas tavajai kalbai (kaip tu – mano žemiškai kalbai), bandau – trečiaeilis Dievas – į raidę įpūsti sielą,
apytikriai nužymėtą provincijos meistro kaltu,
įsivaizduoti šalį, kurioj viešpatauja stygius,     
beveidę tau patikėtą vietovę. Jos panoramos
nepasiduoda plunksnai, temperai nei sangvinui –  
ten visos lemtys panašios, kiekvienas atpildas lygus,
pavirsta pėdsaku šlaitas, mažiau nei pėdsaku namas,
bet gal išsilaiko matmens. Gramas – ten irgi gramas,
metras prilygsta metrui, degtinė taip pat svaigina.

Jeigu ten lieka tautos – penktadaliu prūsas ar lenkas,
per amžių amžius įstrigęs į blankų lentelės ledą,
neaplankytas Dantės, anapus gyvuoja Henkus, 
dvasia priklausantis niekui ir tik fonetika – Hadui,
šoferis, agentėlis, neatmenu kas, žurnalistas.       
Kiek suglamžytų suknių, spermos pilnų paklodžių,
kiek bespalvių bokalų ties nesančios smuklės langu,
spyrių, smūgių į veidą, keiksmų, bereikšmės jaunystės,
pusalkanių rugpjūčių ir kaulus geliančių gruodžių
telpa į standžią skardą! Ir viskas pasaulyje – žodžiai,
ir vakaro kregždės lopo prairusį Kauno dangų.

Šviesa, praradusi spektrą, motyvas, netekęs tonų,
jis klaidžioja pokalbio slėniuos, negeisdamas virsti į temą.
Tik mums dar aidi trimitas, tik mums dar švyti geltona
žibinto liepsna pro painią liepos šakų sistemą.
Jų protarpiuos matom tuščią kvartalą, dusyk tuštesnį,
nes Henkus ten stoviniuoja, nesivaržydamas laisto
nebeįžiūrimą kertę, spraudžias į autobusą,
negimęs ir neišnykęs, patyręs nelygstamą laisvę,
kurion – bijok nebijojęs – vis vien priderės įprasti,
nors mes dar pavaldūs laikui, nors mes dar bandome tęsti
lemtį, kurios nebuvo. Jis buvo vienas iš mūsų.

Laidojimo reikmenų krautuvės vitrinoje Kaune bene kelis dešimtmečius gulėjo pavyzdinė antkapio lentelė su įrašu „Henkus Hapenčkus” ir taip pat absurdiškomis gimimo ir mirties datomis (reikėjo, kad vardas ir datos neatitiktų jokio realaus asmens).

Iš knygos
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 168-170.

Emigrantė

Tarp kitų, skubesnių naujienų – frazė ragely:
„Ar girdėjai? Senokai. Deja, ji labai kamavos“.
Nežinau, namie ar kitur. Dabar nedažnai
lankausi tuose vitrinų ir tunelių tyruos.
Neatspėju ir mėnesio. Rodos, pavasarį būna
kiek lengviau pasitraukti: juoduojančio sniego,
anglinų pumpurų ir valkų bjauratis apramina,
nes atgimti daros ne taip jau svarbu.Aleksandras, Eduardas,
Ksenija (ji dar gyva). Išsiblaškiusios kartos. Menu tik pūką
ant skruosto, grebluojančią tarseną, dideles pėdas.
Per ryškūs lūpų dažai. Ne iš karto suprantamos akys. Stalčiuose kaspinas, kvitai ir čekiai, jau pusė gyvenimo šičia.

Treji pirmieji metai praslenka veltui –
taip sako visi. Nevisiškai tai, ko tikėjais:
šaltis retuos laiškuos iš gimtinės, kurioj nesikeičia
nei kalėjimų sienos, nei laikraščių skiltys. Už grotų
pirmajam aukšte
reklamos, antenos ir purvas. Ties akiračiu smailas mormonų tabernakulio bokštas nei švirkštas (heroinas,ne opijus liaudžiai,
šiandien tvirtintų Karlas). Nematau, ar ji vagone,
ar jau sėdi už vairo: vis vien virš galvos grindinys,
betonas, gelžgaliai, būsimas kapas. Patamsyje girgžda liftai. Sausas kontorų korys, kur tavo akcentas
nekliudo, tačiau neteikia vilčių. Nuo skausmo pagelbsti
ne žemynų kaita, o mirtis. Pradžioje ji padidina skausmą.

Iš tikrųjų, tiek laiko. Po smilkiniu renkasi raukšlės,
pro riešą, gal dar labiau pro pirštus prasišviečia kauliukai. Kitam gyvenime buvom pažįstami. Ten sidabravo ožekšniai, skroblynai riedėjo į slėnį. Ne, nieko tarp mudviejų. Ginčai,
apie skaitytas eiles, bičiulius. Vieną kartą net barnis prie durų,
kur pora beveidžių sfinksų iš juosvo cemento
tikriausiai stūkso ir šiandien. Paskui geresniojoj Bronxo daly molbertas, iškreivintos šaknys, turinčios reikšti
nenykstantį ryšį su tėvynės gamta ir t. t. Nes gamta atsilygins:
kūnas nugali sielą, limfos greitkeliu skuba ląstelės,
bronchai džiūsta, ir medikas ištaria graikišką žodį,
paaukojantį mus Browno judesiui, šarmui ir rūgščiai.

Debesys, drėgnas granitas, pilkas vandens gomurys.
Šitos upės neteka niekur. Prie garažo prislinkęs meškėnas snukeliu pabarbena duris, voverė kibirkščiuoja spygliuos. Įžiūrėdamas pirmą žibintą, beveik negalvoji
apie naktį. Širdis atkakliai tarsi kūdikio kumštis
daužo tai, ko nemoka įvardyti. Lapai apipila šaką,
triūsia skruzdėlės, veidrody blizga dažų buteliukas,
neįrėmintos sensta trapecijos, plaštakos, žvaigždės,
brangios tik jai. Visa tai buvo senokai.
Kūno gėda ir vargas, kosulys, nenumaldomas išskyrų kvapas,
įsipykęs noras, kad tai greičiau pasibaigtų,
abejingi praeiviai. Atleisk man tylą ragely.

Iš knygos:
Tomas Venclova .
Sankirta. Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2005, p. 45
.

[Įpusėja para]

***

Įpusėja para, tyluma padidėja garsuos,
Tavo žodžiai nuaidi tamsoj, nepalietę klausos
Ir padvelkia pelynai, – apkartę, sausi, netikri, –
Nes mėnulis tarytum anglis, o gamta nesvari.
Tu seniai nubudai. Nuo tavęs ligi sapno krantų –
Du skirtingi planai, susilietę miglotu kraštu,
O pasaulio gale, ties pačia tolimiausia kalva,
Šimtametės nakties ir išmirusių lapų kalba.

Ar suprasi, ką šnabžda kadaise nutilus burna?
Virš balotų laukų pamažu išryškėja diena
Su vandens atspindžiais ir nematomo paukščio balsu
Tuštumos vidury, tarp juodų ir baltų debesų.
Neskubėk aplankyti sodybos. Tarytum grėsmė
Ąžuolyno pavėsyje slypi ledinė versmė,
Ir nėra šeimininko, ir, spyną palietus raktu,
Negyvenamos dienos girgždėdamos eina ratu.

Ar keliausi toliau? Už garuojančių ryto rūkų
Nenutylanti jūra sutampa su tavo laiku,
Ir jokia atmintis neįstengia išsemti gelmės,
Ir vaikystė lengva, o jaunystė neturi prasmės.
Mūsų sielos arti, mes visai neseniai iškirsti,
Ir vidurdienio laikrodis tiksi kažkur dabarty,
Ir, praradusi kryptį, sustoja strėlė danguje,
Nes pasaulis tas pats, o vienatvė kas kartas nauja.

Lyg mirties valanda mūsų laukia grįžimas namo,
Baltos pokario dulkės, apvytusio medžio liemuo,
Ištuštėję tvirtovių grioviai, sugriauti švyturiai,
Už įskilusių sienų visiems atviri kambariai.
Vėjas neša lapus, į pakrantę srovena vėsa,
Virš akmens ir kapų sutvirtėja rugsėjo šviesa,
Ir ties jūros riba, praeities ir erdvės kupini,
Pajuodavę laivai mirguliuoja sekliam vandeny.

Tai tik metų eilė, svetimųjų senatvių eilė.
Taip anapus kalvų susijungia lietus ir žolė,
Taipžodyno tankmė suaugina daiktų likimus
Ir paklydę balsai iš pasaulio pareina į mus.
Nebijok atsigręžti atgal: aš juk irgi jaučiu,
Kaip didžiulis alsavimas gula ant mūsų pečių –
Tai tik juodžemis, molis, drėgmė, šulinys, užmarštis,
Svetimų valandų, svetimos nebūties pakraštys.

Tu sustoji tarp raidžių, stiklų, išskalautų lentų,
Negyvoj ir turtingoj atoslūgio juostoj, kartu
Su keliais palydovais, kurių jau seniai nebėra,
Ir tave lyg šešėlį apgaubia ir slepia kaitra.
Ir, išnykęs laike, nejunti, kaip artėja ruduo,
Kaip aplinkui tave pakitėja dangus ir vanduo,
O tuščia ir didesnė už savo gyvybę dvasia,
Tarsi vaizdas tinklainėje, skaidos giliai daiktuose.

Iš knygos
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 20-22.

[Sutema pasitiko šalčiu]

* * *

Sutema pasitiko šalčiu:
Už kresnų pajuodavusių arkų
Išryškėjo gal dešimt stočių
Ir keliolika lapkričio parkų –
Ta gyvenvietė ar skritulys,
Kur ant aklino mūro nukrinta
Šimtavatis klaidus spindulys,
Palydėdamas į labirintą.

Ariadnės ir Mino valda
Pravarti neilgoms įkurtuvėms:
Dėl miglos kelinta valanda
Nepakyla nė vienas lėktuvas.
Kaip kas dieną, pilni traukiniai –
Kiek platybės, kiek oro ir vargo!
Taip namo grįždami kaliniai
Kitados pasigesdavo sargo.

Lyg erdvės sugrąžinta skola,
Atsivėrė pažįstamos vietos.
Aš kartojau: „Paminklas, sala,
Autobusas, universitetas.”
Aš sakiau: „Išvažiuosiu rytoj,
Išvažiuosiu ar bent pasistengsiu.”
Ir gyvųjų pasaulio riboj
Mano siela skubėjo j tamsą.

Priartėjo seni adresai,
Raidės pakeitė formą ir prasmę.
Aš klausiausi, kaip nyksta balsai,
Neįstengdamas mudviejų rasti
Nei tuščiam užrakintam bute,
Kur paveikslai manęs nepažįsta,
Nei sapnuos, nei dangaus karalystėj,
Nei antrajame Dantės rate.

Taip sustabdomas laikas; tiksliau –
Ne iš karto atprantama būti,
Tik, sakytum, kasmet iš toliau
Išgirsti telefono skambutį,
Tik diena iš dienos atmintis
Keičia skersmenį tarsi skriestuvas,
Kol į tiesę pavirs praeitis,
Pradžioje apsimetus atstumais.

Nežinau, ką girdi ir matai
Atkirstoj nuo tikrovės tikrovėj.
Išgrįsti Acherono krantai
Atsispyrė nejuntamai srovei.
Kiekviena nebūtis – atskira,
Ir pasaulis gyvuoja be mūsų,
Ir, teisybę pasakius, tėra
Tyluma ir devynetas mūzų.

Ten, kur sostinė sukas ratu
Ir išvargina sniego žaidimas,
Kur migla neišduoda daiktų,
Ačiū Dievui, dar esti žodynas.
Viešpatijoj, kur draugo ranka
Niekados nesuskubs į pagalbą,
Tuštuma ar aukščiausia jėga
Siunčia angelą – ritmą ir kalbą.

Neprašau nei trumpos užmaršties,
Nei mirties, nei kaltės atleidimo,
Bet palik pirmapradį gaudimą

Virš akmens ir ledinės nakties.

Iš knygos
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 47-49.

Padėkos diena

Bala pašlaitėj tvoskia metalu.
Arklys rupšnoja dygiaodę veją.
Aštuonios moters triūsia prie stalų
Rudens ir lygumos centre. Ohio
Savaitgalį prisodrina rasa.
Lomoj rūdija klevas (ar vagonas,
Neatskiriu). Tankėjanti šviesa,
Wisconsinas, Dakotos, Oregonas

Ir Orionas. Viešpaties griūtis
Virš prarastos erdvės. Kol nykų plotą
Vienodais dūžiais trupina širdis,
Tebus už naują žemę padėkota.
Ji man neperregima, bet gyva.
Aš jai neperregimas, bet sakyčiau,
Jog Odisėją persenęs šuva
Veikiau pažins ne tėviškėj, o šičia.

Dėkoju už atsakymus, kurių
Bemiegis protas vytis nebespėja,
Už tai, kad naują vandenį geriu,
Už būsimas žoles. Už kantrų vėją
Virš jų. Už kapą svetimoj šaly.
Už svetimo akmens nebaisų svorj,
Už nebūtį. Už tai, kad Tu gali
Iš jos atkurti būtį. Jeigu nori.

Uz juodą sferų muziką. Už tai,
Kad ši diena ją visą sutalpino.
Įpratę būti prieblandoj, daiktai
Atsikartoja šiapus vandenyno.
Trys laikrodžiai sustoja į kertes.
Tinklainė, nebijodama suklysti,
Atranda spyną, staltiesę, žvaigždes
Ten pat, kur jas atrasdavo vaikystėj.

Iš knygos
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 88-89.

Reginys iš alėjos

Ten, kur būta agrastų, nauji šeimininkai sukasė lysves.
Melsva dvilypė tvora sandariai atriboja kiemą
nuo gatvės kaštonų. Sumenko matmens, išskyrus
laiką. Erdvės šičia buvo daugiau, negu pridera
                                                       vienai vaikystei.
Užsimerkęs gali palypėti nebesančiais laiptais
į mansardą, kur grindys dar girgžda po pusbrolio kojom.
Ar ilgam? jis tada paklausė mudu. Tik vienai
nakčiai
 (bet tai atsitiko vėliau). Pirmajam aukšte
akmenėjo veidrodžio masė, be vargo talpinus
tolimos perkūnijos šerkšną, slyvos vainiką, flakoną
su dusliais kvepalais. Tos ankstyvos nemigos: dūžiai
iš anapus sienos, mokę suprasti, jog viskas praeina,
bet praeina negreit; jog laikas paklūsta kalbai;
jog blogiausia, kas gali įvykti, yra truputį mažiau,
nei pajėgiam ištverti. Fotografijų dausos už durų.
Vienoje atpažįstu šešėlį su vyšnių sunkos stikline
ir šunį. Tos nuotraukos dar kažkur gyvuoja,
nors šiandien mažoka žmonių, kurie sugebėtų
jas išskaityti. Šuo pakastas daržo kertėj
(dabar nematau tos vietos anapus dvilypės tvoros),
o šešėlis, priglaudęs prie lūpų stiklinę, dar slysta daiktų
paviršium, šalia randuotų tapetų,
skurdžios žalumos, prišiukšlintų metų, kurie
nepriklauso nei jam, nei naujiems šeimininkams, nežymiai
tikresniems negu jis. Nežinia, kas geriausiai
atliepia šiam žuvusiam plotui, tuščiai akiai alėjų tinkle –
abejingumas ar skausmas? Keista, bet jie sutampa.

Iš knygos
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 134-135.

Desantininkas  

Sunkiausia buvo paslėpti ištrauktas ant smėlio valtis,
supjaustyti standžią gumą, sugrūsti skutus pakrūmėn,
nekreipti domės į merkiantį nugarą, dygų

priešaušrio lietų. Už kopų tylėjo neaukštos pušys.
Kada vora pajudėjo, jis atsiduso. Stemplę            
slėgė vakarykštės jūrligės prisiminimas,

o petį – kuprinės diržas. Penicilinas, binoklis,
užpernai nurašyti iš armijos sandėlio šaudmens,  
seno ministro laiškas su žodžiais „vienybė težydi“,

radijas. Niekad nebuvęs šiam pamary, jis klimpo
smėlin, traiškė spyglius, lygiavos į draugo striukę,
atpažinęs tėvynę iš kūginio debesio formos.

*

Kompaso adata šoko įprastą klumpakojį.
Už aštuonių kilometrų, aplenkus tuščią sodybą,
reikėjo sutikti Lokį, Paparčio Žiedą ir Ožką –

pravardes iš pasakėčios. Progumoj stoviniavo
nepažįstama grupė. Vadas, kažkur matytas
per nebaigtą karą, pasakė slaptažodį. Pralinksmėję

bičiuliai dingo žeminėj, o jis atsiliko. Batas
prie pat upokšnio paslydo ant samanų kuokšto, ir smūgis
nepataikęs pakaušin, kliudė alkūnę. Staigiai

siekdamas dėklo, jis spėjo pajusti, kaip įsitempia
priklupusios kojos raumens, pamatė juosvą kiaurymę
prieš pat akis ir suprato: ką gi, anas greitesnis.

*

Jo smegens, aplipę lendrūno stiebą, seniai išdžiūvo.
Likutį sugėrė smėlis. Bent tiek naudos, kad slaptoji
tarnyba nebeišgavo jose įrašytų šifrų,

nes jeigu ne drėgnas kuokštas, turbūt su abiem bičiuliais,
kuriems, kad ir ką sakysi, mažiau pavyko tą rytą,
jis būtų klaidinęs savuosius tamsiuose didžiųjų valstybių

žaidimuose, stūmęs senatvę sprangiam cigarečių dūme provincijos kavinaitėj prie šimto gramų konjako, mėgindamas įkalbėti visiems ir sau, kad apgynė

jaunimą nuo kulkų ir kilpos – o gal, pabuvęs anapus
speigiračio ir sugrįžęs, bejėgiškai reikalautų
iš nieko nežinančių biurų algos už prarastą laiką.

*

Geriau, kaip yra ir buvo. Nei kryžiaus, nei atminimo. Sunkvežimiai svyruoja duobėtame žvyrkelio ruože
per porą žingsnių nuo vietos, kame tatai atsitiko.

Sukaitę vairuotojai groja stabdžiais, tarytum klavišais, pušyne girdėti kirvis, baltuoja sodybų sienos,     
gegutės kukavimas žada, kad mes dar ilgai gyvensim –

triskart ar keturiskart ilgiau, negu jis gyveno.
Kas žuvo, niekad negrįžta, kas prarasta, tas pradingo.
Nebent guminės valties skiautelė po pamario karklais

dar laukia Viešpaties teismo, ir debesio siluetas,
lygiai toks pat kaip anuomet, slenka virš progumos girioj,
ir dumbliai supas upokšny, kurio jis tada nepriėjo.

Iš knygos
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 165-167.

Naujosios Anglijos uoste                                  

Ne jūra, o tvankios miglos, betono luitai,
gelžgaliai, tarp kurių patamsėjęs karminas
retkarčiais trykšta į orą. Pūvančių dumblių
užgožtas, kyšo bangolaužis – prieglobstis kirui.
Stebėtojas smėlio ir sąsiaurio sandūroj laukia,
kol raudonis užges šiapus stiebų suirutės
ir bus jau laikas namo. Bet kame gi jo namas?
Čia ar kitam vandenyno krante? Kalnuos, kur lavinos
nuogai nusvidino šlaitą? Po užmiesčio kėniais,
kur boluoja įgriuvę rūsiai? Nejaunėjančiam kūne,
kuris atsisako paklusti? Galbūt abejonėj,
kad gyvenai? Tikrume, kad išnyksi? Rūdžių apnuodytoj terpėj
ar žvilgsny, kuris net joje
pagauna simetriją, sandorą, saiką?

Iš knygos
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 187.

Užupis

Liepų šurmuly, prieš akmens krantinę,
ties skubria srove, panašia į Tibrą,
su jaunais barzdočiais gurkšnoju „Gilbey’s“.
Sutema, stiklų skambesys ir dūmai.
Nepažįstu jų. Pažinau jų tėvus.

Ką gi, kartos keičiasi. Diktofonas
šlama ir užsikerta. Pašnekovams
rūpi lygiai tas, kas ir man kadaise:
ar kančia ir gailestis turi prasmę
ir ar menas tvers, jei nebus taisyklių.

Aš buvau kaip jie, kol patyriau keistą,
už kitas tikrai ne geresnę lemti,
ir žinau, jog blogis nežūva niekad,
bet aklybę galima prasklaidyti,
ir eilės vertos daugiau nei sapnas.

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesis, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.

Iš knygos:
Tomas Venclova . Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p.188.

Skip to content